Do You Remember Me? (1)

11 ,,Tada aš pasiliksiu."

Hope pov.

Būčiau perrėžus ranką, bet mane sustabdė.

- Kas tau po velnių darosi?! - sušuko kažkas.

- Gal nesikišk ir leisk man bent kažką padaryti gerai. - paprašiau verkdama.

Tas kažkas pakėlė mano veidą.

- Hope? - nustebo.

Ten stovėjo Louis. Rimtai? Kai nenoriu mirti, jis siekia mane nužudyti. O kai noriu mirti, jis man neleidžia. Kas per velnias?

- Ko nori? - paklausiau.

- Ką tu po velnių darai?! Ar išprotėjai?! - pradėjo šaukti vaikinas.

Aš atsistojau. Na jau ne, neleisiu jam ant manęs šaukti.

- Ko tu čia rėkauji?! Nori dar labiau sugadinti gyvenimą?! Tai bandai nužudyti, o paskui gelbėji! Gal apsispręsk, nes aš tavęs nesuprantu! - pradėjau pati rėkti ant Louis.

- Hope, tai aš tavęs nesuprantu! Dar visai neseniai pati bandei mane nužudyti, o dabar jau pati bandai mirti! Gal pati apsispręsk!- atsakė jis.

- Gal tiesiog nesikišk?! Gal leisk man numirti?! Tau nereiks teptis rankų krauju! Pagal mane tai turėtų sumažinti tavo darbo krūvį. Nors nesupyksiu jei gaiduką nuspausi tu. - tai pasakius paėmiau iš jo ginklą ir užtaisiusi nutaikiau į save.

- Hope, nedaryk to. - prašė vaikinas. - Klausyk, padėk tą ginklą. Šitaip nieko nepasieksi.

- Jei žinotum, kad nenuspausiu gaiduko šitaip nekalbėtum. -  pasakiau.

- Hope, prašau. - ir toliau prašė jis.

Man nerūpėjo jo prašymai. O kodėl turėtų? Aš mintyse pradėjau skaičiuoti iki trijų. Stipriai užsimerkiau ir nuspaudžiau gaiduką. Jokio skausmo. Jokio garso. Nieko. Gal aš jau miriau?

- Hope? Hope? Tau viskas gerai? Pasakyk, kad tau viskas gerai.

- Tu žinojai. - tyliai pasakiau ir tuomet pakėliau balsą. - Tu žinojai! Tu žinojai, kad čia nėra šovinių! Nuostabu, net ir nusižudyti nesugebu! Žinai, tu tikrai sužlugdei mane! Tikriausiai tu dabar labai laimingas! Juk sužlugdei Kate!

- Ir aš labai gailiuosi, kad taip padariau. Aš tikrai nemaniau, kad tu nusižudysi. - tyliai tarė jis.

- Nemanei? Tu tikriausiai juokauji! Vienintelė priežastis, kodėl gyvenau buvo Alex ir Dean! Tačiau dabar jų abiejų nebeturiu! Nebeturiu nieko! Ir pagaliau atsiradus progai viską užbaigti, pasirodo žmogus, kuris labiausiai trokšta mano mirties! Ir ko daugiau galėčiau tikėtis?! - surikau.

- Aš gailiuosi. Tikrai nemaniau, kad tu taip elgsiesi. - ir toliau kartojo jis, o aš tik nusijuokiau.

- Tu nemanei? Tu juokauji, ar ne? Nejau dar nepastebėjai, kad aš vis dar ta pati silpna mergaitė praradusi gyvenimo prasmę? Aš pastebėjau. Ji niekur nedingo. Aš visą laiką tik apgaudinėjau save ir kitus, kad Lilah žuvo toje avarijoje kartu su kitomis aukomis. Bet tai buvo tik dar vienas didelis melas. - papasakojau.

Pasirodė dar didesnis mano ašarų srautas. Aš norėjau užmigti ir  nebepabusti. Būčiau suklupusi jei ne Louis. Jis mane sugavo. Dabar buvau jo glėbyje ir man buvo gera kaip niekad. Kodėl taip jaučiuosi?

Louis pov.

Sėdėjau ant smėlio su Hope glėbyje. Ji verkė. Niekada jos tokios nemačiau. Tikrai nemaniau, kad mano poelgis taip ją paveiks. Aš iš tiesų gailiuosi. Palaukit, ką? Aš gailiuosi? Nuo kada Louis Tomlinson gailisi savo poelgių?

,,Nuo tada, kai pasirodė ji."- pabudo pradingus mano pasamonė.

Norėjau neigti tai, bet negalėjau, nes tai visiška tiesa. Pradėjau gailėtis, kai pasirodė ji. Aš nesuprantu, ką jaučiu. Ir ką reiškia mano jausmai jai.