Do You Remember Me? (1)

18 ,,- Su juo? - nusijuokė."

** Po savaitės **

Hope pov.

Gulėjau toje prakeiktoje lovoje. Ir kodėl čia taip nuobodu? Louis daugiau nebeatėjo. Galbūt Dean tikrai jam kažką padarė. Tikiuosi, ne. Nelabai noriu sugrąžint Kate. Tiksliau visai nenoriu sugrąžint tos maniakės.

- Hope. - įsiveržė kaip ir visada Katherin. - Tave rytoj paleidžia iš čia.

- Pagaliau. Jau maniau paliks visam gyvenimui čia sėdėti. - pasakiau.

- Atvežiau tau iš karto drabužius, makiažo ir kitų dalykų. - pranešė ju padedama krepšį prie stalelio.

- Ačiū. - padėkojau.

** Kita diena **

Vos gydytojui pasakius, kad jau galiu važiuot namo išlipau iš lovos ir pasiėmus krepšį nuėjau į vonią. Viską baigus išėjau iš ten ir laukiau kol atvažiuos Katherin. Turbūt pirmą kartą taip greitai susiruošiau.

- Aš čia. Aš čia. - kaip visuomet įsiveržė į palatą mergina. Manau, kad kitaip įeiti ji ir nemoka. - Važiuojam.

Iš karto išėjom iš palatos, o tada ir iš ligoninės. Priėjusios jos automobilį įsėdom į jį. Važiavom namo. Vos juos pasiekusios išlipom iš mašinos. Aš pasiėmiau krepšį ir nubėgau į kambarį. Bet iš rankų išmečiau krepšį ir stovėjau su didžiule nuostaba veide.

Visas kambarys buvo pilnas įvairiausių spalvų rožių ir balionų. Apžiūrėjau viską ir ant stalelio prie lovos pamačiau laiškelį. Pasiėmiau jį ir išlanksčiau. Tai tikrai buvo laiškelis. Pradėjau jį skaityti.

,,Hope,

Neįsivaizduoju, kodėl tai rašau ar iš viso kažką darau. Bet tikrai noriu atsiprašyt dėl visko. Tikiuosi, atleisi man. Nesu romantikas ar kažkas panašaus. Bet dėl tavęs pasistengiau. Tikiuosi, patinka, bet viliuos, kad tu nesi romantikė.

Louis"

Perskaičius raštelį nusijuokiau. Na, aš nesu romantikė, bet man patinka. Tada gavau žinutę. Nuo Louis.

Louis: Gal pagaliau atidarysi tas prakeiktas duris?

Iš žinutės sprendžiau, kad jis susinervinęs. Iš karto pažiūrėjau į balkono duris. Ir už jų stovėjo Louis. Priėjau prie durų.

- O kas jei aš nenoriu tavęs įsileist? - paklausiau. Norėjau jį kiek paerzinti.

- Žinai, man bus labai lengva jas išlaužti. - atsakė jis ramiai.

- Ir paliksi mane sušalti šiame kambaryje? - paklausiau.

- Ne. - jau maniau, kad pasakys taip, bet ne. - Pasiimsiu tave pas save.

- Būtų įdomu. - tariau.

- Bet keista. - pasakė Louis.

- Kodėl? - paklausiau.

- Nes viena mūsų pusė vienas kito nekenčia, o kita... ir kas čia žinos. - paaiškino jis.

- Ką tu nori pasakyti? - paklausiau.

- Kad mes abu puikiai žinom ką jaučia mūsų kitos pusės tik nenorim to pripažint. - atsakė vaikinas.

- Tu žinai ką jauti? - toliau tempiau gumą.

- O tu? - atsakė klausimu jis į klausimą.

Aš tiesiog tylėjau. Nežinojau ką pasakyt. Kas jeigu aš pasakysiu, kad jį myliu, o jis ne. Jeigu jis tik nori pasityčioti. Aš nenoriu rizikuoti.