Do You Remember Me? (1)

19 ,,Nes ne visi žmonės keičiasi."

Hope pov.

Louis sugadino visą nuotaiką. Kodėl jis turėjo pasirodyti? Maniau, jis bent kiek pasikeitė, bet, atrodo, ne. Supratau tik vieną. Žmonės nesikeičia. Jis nepasikeis. Aš taip pat kad ir kaip norėsiu nepasikeisiu.

- Tau viskas gerai? Ar Louis ir vėl pradėjo elgtis kaip seniau? - paklausė Nash kol važiavome jo mašina į kiną, kuriuo jau nebesidžiaugiu taip kaip norėčiau.

- Nežinau. Tiesą sakant iš viso jo nebesuprantu. Kodėl jis iš viso pyksta, kad leidžiu laiką su tavim? - paklausiau. - Mes tik draugai.

- O ar ji tai žino? Tiek kiek man teko apie jį girdėti leidžia suprasti, kad jis nesidalina. - pasakė vaikinas ir aš jau norėjau atkirsti, kad nėra kuo dalintis, bet tada Nash nusišypsojo. Supratau, kad kažką sugalvojo.

- Ne, Nash, mes jam nieko nedarysim. - iš karto paprieštaravau.

- Aš net nespėjau pasakyt. Išvis net nenorėjau jam nieko daryti. - gynėsi jis. - Norėjau pasakyti, kad sugalvojau kai ką geriau nei kinas.

- Ką? - susidomėjau.

- Prisimeni mūsų seną susitikimų vietą? Nuvažiuokim ten. - pasiūlė Nash, o aš nedvejodama linktelėjau.

Po kelių minučių mes jau buvom parke ir ėjom link vietos, kurioje susitikdavome.

- Aš ten visada būdavau, nes nenorėjau matyti besityčiojančių iš manęs veidų. Tu ir ten ateidavai, bet niekada nesakei kodėl. - prisiminiau.

- Nes tu mano draugė. Negalėjau tavęs palikti. Ypač tuomet, kai prie tavęs taip greit priprantama. - atsakė vaikinas, bet žinojau, kad tai nėra tikrasis atsakymas.

- Tu ten pradėjai lankytis pirmiau manęs. Pirmą dieną, kai čia atvykau suradau tą vietą. O po kelių valandų ten atėjai tu. - pasakiau.

- Nenoriu apie tai kalbėti. - išsisukinėjo jis, bet galiausiai atsiduso ir viską papasakojo. - Hope, ar žinai kodėl gyvenau čia su teta? Mano tėvai žuvo autoavarijoje, kai buvau keturiolikos.

- O dieve. - nustebau. - Man taip gaila, kad niekada anksčiau nepaklausiau.

- Viskas gerai. - tikino mane vaikinas.

- Nash, mus suvedė likimas. Buvome jo suvesti, kai mums reikėjo vienas kito labiausiai. - pasakiau.

- Todėl ir esam ne tik geriausi draugai. Mes esam sielos draugai. - pritarė jis.

Louis pov.

Vis dar nesuprantu kodėl Hope taip pasakė. Juk dar neseniai buvom draugai. O dabar mes susipykom. Kodėl man taip nesiseka? Kodėl turėjau užsipult ją dėl to Nash?

,,Nes tu pavydi."

Ir vėl ta pasąmonė sako tiesą. Kvaila pasąmonė.

Tokiomis akimirkomis suprantu tik vieną dalyką. Gerai yra turėti draugą. Su kuriuo ir ruošiuos susitikti.

- Sveikas Louis. Kas nutiko?

- Conor, mums reikia susitikti. Man reikia pasikalbėti. Na, o tu tam apie ką ruošiuos kalbėti tinki labiausiai. Manau.

- Gerai. Sakyk, kur ir kada.

- Parke. Kuo greičiau tuo geriau.

- Būsiu. Iki.

- Iki.

Iš karto baigęs pokalbį išėjau iš namų. Pasiėmiau mašiną ir nuvažiavau į parką. Pastatęs automobilį aikštelėje išlipau iš jo. Pamačiau ateinantį Conor.