Do You Remember Me? (1)

23 ,,Jis Louis. Kvailys."

Katherin pov.

Stebėjau visą tą Alex spektaklį. Ji jam uždraudė lankyti Hope ar kad ir kas ji šiuo metu yra. Gal kiek per žiauru? Visgi jis ją myli. O gal taip geriau? Juk jei ji bandė įkalbinėt Dean pereiti į jo pusę vieną kartą gali bandyti ir kitą, o jis gali pasiduot ir viską sugadint.

Mačiau jo piktą veidą ir girdėjau Alex pasakytus žodžius jam. Mačiau kaip jis nenori prarasti galbūt vienintelės galimybės matytis su Hope. Mačiau jo akyse meilę jai, kuri taip greit neišnyks. Mačiau didžiulį praradimo skausmą. Ir aš jį puikiai supratau. Žinau kaip meilė skaudina ir tam man žinoti man užteko savos patirties. Mačiau jo akyse kaip jis sielvartauja, nes vaikino mylimoji jo nebemyli dėl Louis kaltės visomis prasmėmis.

- Dabar pas Hope eisiu aš. - pranešė Alex ir ruošėsi eiti, bet tada vėl atsisuko į mus. - Prašau, nepridarykite bėdų.

Tai pasakius ji užlipo laiptais ir pasuko į Hope kambarį.

Alex pov.

Įėjau į kambarį. Ji kaip ir paskutinį kartą sėdėjo ant lovos ir aiškiai matėsi, kad nuobodžiavo.

- Pagaliau atėjai. - tarė mergina. -Man taip nusibodo klausyti tų sapalionių, kad atrodo tuoj mirsiu iš nuobodulio.

- Aš tau nesiruošiu padėti. - rimtai atsakiau.

- Ką?! Nejau ir tu mane išduosi? Maniau, kad tu mane visada palaikysi. Maniau, kad neišduosi. - tyliai kalbėjo ji.

- Beveik patikėjau. - prisipažinau. - Bet nepatikėjau.

- Tu pasikeitei. Labai pasikeitei, Alex. Nesuprantu kodėl jūs labiau norite susigrąžint žmogų, kuris myli jūsų priešą. Kam susigrąžinti žmogų, kuris nenori jūsų matyti, kai galite likti su žmogumi, kuris jus vertina? Kodėl mes tiesiog negalim ir vėl gyventi kaip seniau? - paklausė Kate.

- Taip, aš tikrai pasikeičiau. Ir tuo džiaugiuos. O tu niekada nepasikeisi. Jau geriau būsiu su žmogum, kurį myliu nei su bejausme kale, kuri išduos pačią pirmą akimirką. - atsakiau.

- Taip ir maniau, kad reikėjo juos visus nužudyti. Tada tikriausiai niekada nebūtume čia grįžę. Būtume ir toliau gyvenę kaip visuomet. - kalbėjo ji.

- Bet tada niekuomet nebūtų grįžęs Dean. Ar to tu taip pat norėjai? - paklausiau.

- Ne. Aš jį myliu ir nenoriu prarasti. Tačiau jis aiškiai pasakė, kad jam manęs nereikia. Kad jam reikia tos prakeiktos Hope. Tad aš gyvensiu taip kaip gyvenau iki šiol. Be jo. Tris metus gyvenau be jo. Išgyvensiu ir ilgiau. - pasakė mergina.

- Bet tu jo nepamiršai. Nesvarbu, kad praėjo trys metai. Tu jį vistiek myli, nes jis tau parodė tai kuo tu esi. Tau jis vis dar svarbus. Ir jei jo nepamiršai per tris metus kaip ruošiesi tai padaryti? - paklausiau.

- Juk turiu gyventi toliau. Aš jau buvau beveik susitaikius su tuo, kad jo nėra. Bet tu visada žinojai, kad aš turiu vilties dėl jo grįžimo. Aš žinojau, kad jis grįš. Žinojau, kad jis nemirė ir negalėjo manęs palikti. Ir aš buvau teisi. Tačiau net tai matydama ir žinodama toliau tylėjai. Vis dar nesuprantu kodėl nepasakėte anksčiau. - tarė ji.

- Nes Louis apie tave žinojo. Tu negalėjai žinoti, nes jai būtum žinojus būtum suradus Louis ir jį nužudžius, o jis negalėjo sužinoti, kad tu esi ta pati mergina, kurią jis pažinojo. Mes su broliu visada žinojom, kad vieną dieną tau teks čia grįžt ir geriau būtų, kad jis nežinotų kas tu. - papasakojau.

- Aš visada norėjau nužudyti Louis. Kūriau planus. Būdavau jau pasiruošus juos įgyvendinti. Bet tada pasirodydavai tu ir pasakydavai: "Nedaryk to. Patobulink savo planą. Ateis laikas ir mes tai padarysim kartu." - pacitavo Kate.