Do You Remember Me? (1)

10 ,,Po velnių, kas tau darosi?!"

Hope pov.

Ir vėl sėdėjau kambaryje ir nieko neveikiau kaip visą šį mėnesį. Iš tiesų, buvau laiminga, nes galėjau pamatyti Katherin ir išeiti laukan, nesvarbu, kad su apsauga. Tačiau taip pat ir išsigandau. Man vakar Zayn pranešė, kad Louis po mano išėjimo viską daužė ir be perstojo man grasino. Kuo toliau, tuo labiau pradedu galvoti, kad jam reikia specialisto pagalbos. Taip pat sužinojau, kad Zayn ir Kath nori prisidėti prie mūsų. Tik, kad prie mūsų niekas niekada neprisidės, nes nėra Dean. Net jei norėtume, mes turime turėti jo sutikimą, o šiuo metu tai tikrai neįmanoma. Jie gali būti tik sąjungininkai. Taip jiems ir pasakiau. Keista, bet jie sutiko. Dabar laukiu tik vieno dalyko. Tiffany mirties, o tada būsiu vėl laisva.

Girdėjau, kaip kažkas paskambina į duris. Niekas nežino, kur mes, todėl niekas negalėtų skambinti į duris. Ir kas po velnių apsaugininkams?! Kas čia gali būti?

Taip galvodama išsitraukiau ginklą ir nusileidau į apačią. Pamačiau, kad Alex taip pat sutrikus ir stovi su ginklu.

- Kas čia po velnių gali būti?! - tyliai suriko. - Nejau ta Tiffany sužinojo kur mes?

- Arba Louis. - pasakiau.

- Aš einu atidaryti duris. - įspėjo Alex.

- Alex, būk atsargi. - paprašiau.

- Juk tai mano antras vardas. - pajuokavo ji.

Alex nuėjo prie durų ir pažiūrėjo pro langelį. Tada dar kartą suskambo skambutis. Ji visa pašoko. Mergina man tyliai pasakė, kad eičiau iš čia. Aš atsiakiau ir tada ji liepė man išeiti. Aš žinojau, kad jei ji liepia kažkas tikrai netaip. Aš mačiau jos perbalusį veidą ir pilnas baimės akis.

- Alex, kas nutiko? - paklausiau.

- Jis čia. - atsakė mergina ir pamačiau, kaip apsiašaroja.

- Louis? Juk tu niekada nebijojai, kad mus puls. - priminiau, o ji nors ir išsigandusi pavartė akis.

- Čia ne Louis. - tyliai pasakė. - Aš nenoriu, kad tau kas nors nutiktų, tad geriau išeik.

- Ne. Aš tavęs nepaliksiu. Jei tu bijai tada aš liksiu. Nepaliksiu tavęs, supranti? - paklausiau, o ji linktelėjo.

Tada į duris pradėjo belsti. Ji klausiamai į mane pažiūrėjo, o aš linktelėjau sutikdama, kad ji jas atidarytų. Mergina jas atidarė ir mano susirūpinusi išraiška dėl Alex pradingo, nes čia ant slenksčio stovėjo JIS. Čia stovėjo Dean.

Aš niekada nežinojau, ką sakysiu ar ką darysiu jį pamačius. Visada žinojau, kad jis gyvas, nes jis negalėtų manęs palikti vienos šiame pasaulyje. Visada galvojau, kad jį pamačius apsiverksiu ir pulsiu jam į glėbį. Tačiau aš neverkiau ir nesupratau, kas man darosi. Aš pykau ant jo ir norėjau tik rėkti. Tačiau net ir to nedariau. Tik nejučia pradėjau eit atgal. Jis nesuprato mano veiksmų.

- Hope, tau viskas gerai? - paklausė jis.

- Ar man viskas gerai? Tu klausi, ar man viskas gerai?! - iš tylaus, mano balso tonas pakilo ir pasirodė kažkur pradingusios ašaros. - Tu tikrai to klausi?! Taip, man viskas puiku! Tik grįžo mano miręs vaikinas! Šiaip viskas nuostabu! Ačiū, kad paklausei!

- Bent jau jos sarkazmas niekur nedingo. - sarkastiškai tarė ir Dean. - Nesitrauk nuo manęs lyg nuo vaiduoklio, Hope. Prašau.

- Gal aš manau, kad tu vaiduoklis! Nes šiaip tu jau tris metus miręs! Tai nieko keista, kad tu gali būti tik vaiduoklis! - piktai kalbėjau.

- Hope, aš grįžau. Aš grįžau pas tave. Jei ne tu, aš nebūčiau su juo net kalbėjęs. - pasakė Dean, o aš sutrikau.

- Apie ką tu kalbi? - nesupratau.