Do You Remember Me? (1)

14 ,,Katherin, galim pasikalbėti?"

Katherin pov.

Vos Hope įėjo į namus išvažiavau atgal į sodybą. Privažiavus pastačiau mašiną ir išlipau. Įėjau į namą. Visi sėdėjo susirūpinę .

- Kur tu buvai? Kur Hope? - paklausė Beth. Taip, ji taip pat čia.

- Aš pamiršau pranešti. Atsiprašau. Hope prastai jautėsi. Aš ją parvežiau namo. - sumelavau.

Na, iš tiesų ji tikrai blogai jautėsi. Tik blogos savijautos priežastis buvo kitokia.

- Katherin, galim pasikalbėti ? - paklausė Louis.

- Jei pokalbis nebus grasinimai... Taip. - atsakiau.

Mes užlipome į viršų ir nuėjome į vieną iš kambarių.

- Apie ką nori pasikalbėti ? - paklausiau.

- Apie Hope. - atsakė jis.

- Kas apie ją? - klausinėjau.

- Juk ji išvažiavo ne dėl to,  kad prastai jautėsi fiziškai. - pradėjo vaikinas.

- Ji išvažiavo, nes prastai jautėsi. - tvirtinau.

- Kas jai yra? Ji kitokia. - tarė jis, o aš nusijuokiau.

- O ko tu iš jos nori? Kad šokinėtų iš laimės, nes vos nenusižudė? - paklausiau piktai.

- Nežinau, kad man darosi. Tai vis to Conor kaltė. Jis sumaišė man viską. - kalbėjo Louis.

- Palauk, Conor čia ? Tas pats Conor,  kuris buvo tavo draugas? Tas pats, kuris buvo įsimylėjęs Nicole? Tas pats, kuris išvažiavo su Rose? - klausiau.

- Tas pats. - atsakė jis.

- Rose irgi čia ? - nustebau. - Pasakyk, kad jos čia nėra. Ji tik dar labiau pablogintų Hope situaciją.

- Conor sakė, kad ji jį išdavė ir jie išsiskyrė. - papasakojo Louis.

- Visuomet sakiau, kad Rose nėra tokia kokia atrodo. - priminiau. - Tai dabar jis sieks Nic?

- Taip. - atsakė vaikinas. - Kaip mūsų kalba nuo Hope perėjo iki Conor ir Rose?

- Nežinau. Aš gal jau eisiu. - pasakiau ir norėjau eiti, bet Louis griebė man už rankos taip sustabdydamas mane.

- Tiesiog pasakyk man vieną dalyką . - paprašė jis.

- Kokį? - paklausiau.

- Apie ką kalbėjo Hope ten prie ežero? - paklausė vaikinas.

- Nesuprantu apie ką kalbi. - nervingai nusijuokiau.

- Katherin, aš viską girdėjau. - pasakė Louis.

- Louis, tu kalbi nesąmones. - juokiausi. Negaliu jam papasakoti.

- Kath, prašau. Aš turiu žinoti.- įtikinėjo jis.

- Atleisk, Louis. Net jei ir norėčiau negalėčiau tau pasakyti. Tai jos paslaptis, o ne mano. - atsakiau.

- Nori, kad maldaučiau? - paklausė vaikinas.

- Kad ir koks geras jausmas tai būtų, tačiau negaliu. Nesu išdavikė, o tavo šiti... pokalbiai jau pradeda įgristi. - pasakiau. - Tai jos turėtum viso šito prašyti, o ne manęs. Louis, kaip tu nesupranti, kad jai reikia laiko atsigauti?

- Kiek jai reiks laiko? - paklausė vaikinas.

- Louis, ne visiems taip lengva viską pamiršti kaip tai. Ji kitokia nei tu. - pasakiau.

- Klysti. Mes su ja vienodi. Užsiimame tuo pat. - tarė jis.

- Tai tu klysti. Manai, kad pažįsti  ją. Tačiau ar žinojai, kad pasibaigus šiems mokslo metams ji dings iš čia. Mes abu žinome, kad taip bus. Verčiau pamiršk ją. Ji neverta tokio kaip tu. - pasakiau ir išėjau.