Love or End? (3)

18 ,,Gal kas nori muzikos?"

Hope pov.

Visą kelią keliaujant namo buvo tylu. Aš sėdėjau gale tarp Katherin ir Louis. Alex buvo priekyje, kaip ir Dean, kuris vairavo. Buvau tikra, kad kažkas tarp jų nutiko, nes jie nekalbėjo, kaip visuomet ir vis svaidėsi piktais žvilgsniais.

- Gal kas nori muzikos? - paklausiau.

- Man gerai ir be jos. - atsakė Dean.

Kiek patylėjau. Pažvelgiau į Louis ir Katherin prašydama pagalbos, bet, galima sakyti, jie atsuko man nugarą.

- Tai gal pasakysit dėl ko susipykot. - paprašiau.

Atsakymo negavau. Visi šioje mašinoje tiesiog tylėjo ir mane ignoravo. O galbūt man tik taip atrodo. Gal taip visuomet ir buvo tiesiog dabar aš esu kitokia. Todėl nepasiduosiu taip lengvai.

- Klausykit, jei jau mes dabar esame visų taikinys, turime turėti planą. - priminiau. - O, kad tą planą sukurti ir įvykdyti, reikia bendradarbiauti. Jei nenorite sakyti dėl ko susipykote, tuomet nesakykit. Man nerūpi. Bet jūs privalote dirbti išvien. 

- Ką galiu pasakyti. - prisidėjo Louis. - Šita Hope versija visuomet teisi.

- Jis jau turi planą. - vis dar piktinosi Alex. - Ar ne taip, Dean?

- Dean, turi planą? - nustebau, o tuomet viską perkandau. - Prašau, pasakykite, kad susipykot ne dėl to.

- Viskas dėl vienos jo plano dalies. - tarė mergina.

- Viskas tik todėl, kad tau nepatinka mano planas. - pareiškė Dean.

- O, tai dabar tu jau ir kalbi? - pasišaipė  jo sesuo.

- Gerai, gana. - sudraudžiau tą keistuolių šeimynėlę, kuriai ir pati priklausau. 

Ir vėl stojo tyla. Dabar supratau, kodėl Louis ir Kath nesikišo. Ir kaip galėjau pamiršti, kad kištis tarp Dean ir Alex, kai jie susipykę, yra beprasmiška. Galbūt visgi dar neatgavau visos atminties... Tai buvo mano klaida, kad įsikišau. Ir kodėl nepatylėjau?

** Namuose **

Sėdėjome svetainėje ir, kaip visada, kalbėjomės. Ir iš kur pas juos visus tiek noro ir temų kalbėtis? Tai jau tapo mano kasdienybe. Galbūt net daugiau nei kasdienybe.

Dean kažką aptarinėjo su Louis. Katherin, vos tik grįžom, išvažiavo su kažkuo susitikti. O aš kalbėjausi su Alex. Ar bent jau bandžiau kalbėtis.

- Taigi, kas ten tarp jūsų su Dean atsitiko? - paklausiau atsigerdama savo kavos.

- Nieko neįprasto. Dean eilinį kartą labai sunervino mane. - atsakė mergina.

- Žinai, jei ir neprisiminčiau visko, vis tiek suprasčiau, kad meluoji. Tu gera melagė, tačiau aš žinau, kad jūs su Dean dėl eilinių ginčų nesipykstate. Taigi, kas iš tiesų nutiko? - paklausiau, bet ji tylėjo. Atsakymą gavau po ilgos pauzės. 

- Žinau, Hope. Tau visuomet buvo lengva suprasti, kada meluoju, net jei aš ir melavau gerai. Bet šį kartą... Šį kartą aš negaliu tau pasakyti kodėl mes susipykome. - pasakė Alex ir tada pridūrė: - Tai ne mano paslaptis, kad galėčiau atskleisti. Atleisk.

- Žinai, ką? Aš tave suprantu. Juk pati ne kartą slėpiau daug ką. - priminiau. - Na ką, galbūt tas tavo slėpimas yra dėl didesnio gėrio mums visiems, tad geriau nesakyk. Mes ir taip sužinosim. Tik viską gerai apgalvok, nes iš patirties žinau, jog po kiekvieno veiksmo tave pasiekia pasėkmės. O jei pasėkmės blogos, tai kam iš viso tai daryti?

Po šių žodžių, atsistojau ir išėjau palikdama ją su jos abejonėmis. Žinojau, kad dabar ji abejos, o jei abejoja, reiškia kažkas blogai.

Nuėjau į virtuvę ir ten padėjau puodelį, kuris jau buvo tuščias, o tada išėjau iš ten.

Nežinau kodėl, bet nuo pat pokalbio pradžios jaučiau, kad Alex kažką slepia. Seniai neturėjau tokios nuojautos. Viskas dėl tų prisiminimų. Aš tą merginą pažįstu ilgai ir suprantu, kada ji meluoja, o kada sako tiesą. Suprantu, kada abejoja ir kada yra įsitikinusi savo ketinimais. Aš suprantu viską, ką ji daro ir dabar ji kažką slepia. Jei ji susipykus su Dean, reiškia tai su juo susiję. Ir greičiausiai ji tyli, nes jis liepė.

Įėjau į savo kambarį. Kaip ir tikėjausi, čia buvo tamsu. Suradus jungiklį, įjungiau šviesą. Ant lovos radau raudoną rožę ir laišką. Iš karto supratau nuo ko viskas. Louis. Pasiėmiau laiškelį ir pradėjau skaityti.

Hope,

Kaip ir sakiau prieš tai, vis dar tave myliu. Ir tikriausiai visuomet mylėsiu. Jei ir tu taip manai, ateik šiandien dešimtą vakaro į sodą. Tiesiog pamaniau, kad tu viską prisimeni ir tai puiki proga viską vėl užmiršti ir pradėti iš naujo.

Myliu, Louis.

Ar turėčiau nueiti ir susitikti su juo? Galbūt taip. Juk, kaip jis ir rašė, galbūt tai ta nauja proga, kai galim pradėti viską iš naujo. Aš jį myliu ir jei jis mane myli... Kodėl gi ne? Nueisiu ir susitiksiu su juo.

Alex pov.

Tik po gerų dešimties minučių supratau, ką Hope padarė. Visai, kaip ir anksčiau. Ji suprato, kad kažką slepiu ir paliko mane abejoti, o dabar aš tikrai susimausiu. Ji jau taip seniai darė tai, kad visai pamiršau šitą jos triuką. Po velnių, Hope, kad tave nutrenktų! Dabar jau tikrai išsiduosiu.

Tačiau iš to buvo naudos, nes kai ką supratau. Aš noriu susigrąžinti mamą. Bet tik tam, kad galėčiau jai išrėžti viską, ką galvoju į akis. Būtent to man visada reikėjo. Ir dėl to aš tikrai noriu padėti broliui, bet jis per daug viską slepia ir nieko man neatskleis. Žinau, jog jis net nepasakys, kaip viską padarys, kol neateis laikas. Dėl to ir abejoju. Dėl to jaudinuosi, nes nežinau, ką jis gali iškrėsti. Kai jis kalbėjo su manimi ten, supratau, kad dėl tos moters jis padarys viską. Išduos bet ką. Galbūt ir mane. Todėl privalau išsiaiškinti, ką jis ruošiasi daryti. Negaliu dėl jo kaltės dar kartą prarasti Hope, jei jis ją išduotų. Tik ne vėl. Aš žinau, jog Dean supranta, kad niekada jam už tai neatleisčiau, bet ta moteris išplovė jam smegenis ir aš nieko negaliu padaryti, nes net nežinau, ko jam tiksliai buvo prikalbėta. Tai reiškia, kad žaidime jis ruošiasi dalyvauti vienas, tačiau aš taip pat esu pasiruošusi padaryti viską, kad tik būčiau dviem žingsniais priekyje.

Dean pov.

Visą laiką stebėjau Alex ir supratau, kad kažkas ne taip. Tikriausiai mūsų naujoji-senoji Hope prikišo nagus. Kodėl ji visuomet turi būti įsitraukusi į viską? Jei Alex išduos mane, nepasigailėsiu nei jos, nei Hope, kuri viską ir sukėlė. Aš žinau, ką turiu padaryti. Tuo labiau žinau ką daryti, kai kas nors trukdo.

Nesvarbu, kas tas žmogus man yra. Niekas nesugriaus mano plano.

Hope pov.

Ieškojau drabužių spintoje ir visur, kur tik jų buvo, visą vakarą. Galiausiai liko tik valanda, todėl tiesiog pasiėmiau džinsus ir marškinėlius. Nejau negalėjau iš karto to padaryti?

Viską apsirengus, susišukavau plaukus ir tada dar iš spintos išsitraukiau plonytį megztuką. Visgi vakaras ir truputį vėsoka. Žinoma, jį apsivilkau ir, pasiėmus telefoną, tyliai išsliūkinau iš kambario. Tuomet lipau laiptais... 

Ir mano planas žlugo. Svetainėje buvo Dean ir kalbėjosi telefonu. Kad išeičiau, turėjau pro jį praeiti. Nusprendžiau pasiklausyti kada baigsis pokalbis. Galbūt, kai baigs, jis išeis. Be to, galbūt tai bus susiję su jo ir Alex ginču. Tikrai galėčiau pasiklausyti...

- Jūs privalote surasti tą vietą. - piktai įsakinėjo jis. - Aš jums moku ne už dykaduoniavimą. Jei jos nerasite, aš pats pasirūpinsiu, kad nei vienas iš jūsų neliktų gyvas.

Tuomet jis piktai suurzgė ir išėjo. Aš progos nepraleidau. Greitai prabėgau ir, užsiavusi savo batus, išėjau iš namo. Sodas buvo pastato gale. Na, ne, sodas. Sodas supo visą namą. Turėjau omenyje, pavėsinė yra šio namo gale, kur ir laukia manęs vaikinas.

Greitais žingsniais ten nuėjau stengdamasi neversti jo laukti dar ilgiau. Net pradėjau jaudintis, o to seniai nebuvo. Įėjau į pavėsinę ir pamačiau siluetą. Jo siluetą...

- Louis.