Love or End? (3)

17 ,,Ar aš tikrai buvau žudikė?"

Hope pov.

- Taigi, tu esi... Louis, tiesa? - pasitikslinau.

- Taip. - atsakė vaikinas.

- Atrodo, buvome kažkas panašaus į porą. - pasakiau, o jis sutriko. - Alex papasakojo. Be to, pamenu tave ligoninėje. Atleisk, jei labai įskaudinau.

- Tai buvo labai seniai. - tikriausiai šis atsakymas buvo skirtas abiems mano teiginiams. Nors iš jo balso buvo girdėti, kad jis nelabai nori veltis į praeitį.

- Kadangi aš nieko nepamenu, manau, tu galėtum atsakyti į mano klausimą. - tariau, o vaikinas linktelėjo. - Ar kada nors iš tikrųjų mane mylėjai?

Jis akimirką padvejojo. Tikriausiai nežinojo atsakyti ar ne. O galbūt jis pamanė, kad pamenu ir nenorėjo atsakyti. O galbūt jam tai per sunki tema.

- Jei neno...

- Taip. - pertarė mane Louis. - Labai tave mylėjau. Vis dar myliu.

- Gerai... - kiek sutrikau. - Galbūt nori apie tai pasikalbėti?

- Niekada nemaniau, kad Hope kada nors tai pasakys. - nusišypsojo vaikinas.

- Tikrai? - apsimečiau nustebusia. - Maniau, visuomet tai siūlau. 

- Ne. Tu greičiau buvai: „Susitaikyk su savo kvailom nelaimėm ir grįžk į komandą." - vaidino jis senąją mane. Mes abu nusijuokėme.

- Aš buvau siaubinga. - atsidusau.

- Ne, nebuvai. Tiesiog turėjai tokią nuomonę. Seniau tu laikydavaisi tos taisyklės. - guodė vaikinas mane, bet pagalvojęs dar pridūrė: - Dažniausiai.

Mes ir vėl tylėjome. Galvojau, ko dar paklausti šio vaikino. Juk jis tikrai turėtų apie mane žinoti nemažai. Visgi buvom kažkas tokio, kaip pora... Tačiau ko paklausti? Kažko apie mano praeitį? Kažko apie mūsų praeitį?

- Tikriausiai dabar galvoji, ko manęs paklausti. - tikriausiai perskaitė mano mintis. - Klausk bet ko. Ką nori sužinoti?

- Ar aš tikrai buvau žudikė? - paklausiau svarbiausio man klausimo.

- Na, reiktų pagalvoti, ką tu vadini žudymu. - atsakė Louis. - Na, taip, tu žudei ir nemažai, tačiau visi tavo nužudyti žmonės žudė paprastus žmones. Daugelis darė dar ir daugybę kitų baisių dalykų. Negaliu daug ko papasakoti apie tą laikotarpį, nes ir pats nelabai žinau, bet galiu pasakyti tau vieną dalyką - tu niekada nenužudei jokio nekalto žmogaus. 

Po jo pasakojimo man iš tiesų palengvėjo. Na, taip, žudžiau, bet juk jie buvo blogi ir buvo to nusipelnę... Elanas norėjo man atkeršyti, nes manė, kad nužudžiau jo tėvą. Galbūt jis manė, jog jo tėvas nekaltas ir vaikinas tiesiog elgėsi taip, kaip būčiau pasielgusi senoji aš...

Staiga man suskaudo galvą ir aš sustojau kaip įbesta. Jaučiau, kad negaliu pajudėti, o vaizdas liejosi ir prasidėjo kažkokie vaizdiniai. Iš mano praeities...

----------

- Kate, tu visada buvai tokia... kvaila, kaip ir tavo draugužiai. - pasakė kažkoks vyras. - Tikitės galios? Neprisigalvokit nebūtų dalykų! Tokie, kaip jūs nėra gerbiami!

- Ar kvailas žmogus pajėgtų tave nužudyti? Na, manau, po šito viskas pasikeis. - tarė mergina ir nušovė tą vyrą.

Merginai atsisukus, pamačiau save. Ji tai aš. Tai aš.

-----------

- Jauti tą jausmą? Jauti pralaimėjimo jausmą? Tu pralošei, Kate. Jūs visi trys pralošėt. - juokėsi kažkokia mergina, kaip beprotė.