Love or End? (3)

12 ,,Kas tu?"

Hope pov.

Galėjau prisiekti, jog šį balsą jau girdėjau. Ir ne kartą. Aš jį puikiai pažinojau, bet dėl savo būsenos nelabai galėjau suprasti, kas yra balso savininkas.

- Kas tu? - paklausiau.

- Nejau nepameni? - paklausė jis apsimestinai įsižeidęs.

- Aš tavęs nematau. Ir galėčiau pasakyti, kad mano būsena dabar ne kokia. - stengiausi ir toliau išlikti rami.

Bet tas mano ryžtingumas tebuvo dar vienas melas. Iš tiesų aš baisiai bijojau. Vakar sužinojau savo praeitį ir tą pačią dieną buvau pagrobta. Todėl, taip, jokio ryžto pas mane nėra. Tik baimė. Tamsi ir baisi baimė.

- Nagi, Hope, nejau neatpažįsti? Juk buvom tokie artimi. - priminė vaikinas.

Ir tada man smogė suvokimas. Tai jis. Jis išdavė mane. Po šitiek laiko kartu išdavė. Galiausiai sulaukęs tinkamos akimirkos, suvarė durklą man į nugarą.

- Elanai. - pasakiau.

- Pagaliau supratai. - atkirto jis. - Nors aš ne visai Elanas.

- Apie ką kalbi? - paklausiau nesistengdama atiduoti daugybės jėgų, kad ką nors įrodyčiau.

- Na, matai, mano vardas nėra Elanas. Iš tiesų, tapatybė, apie kurią žinai, net nėra mano. Taprasme, aš net nepažįstu jokio Elano ir prisiėmiau garbę juo būti, nors greičiau jau vargą. - papasakojo vaikinas.

- Taigi, kas tu? - kamantinėjau kiek tik išgalėjau.

- Vis pamirštu, kad tu manęs net nepažįsti. Bet tavo draugai mane pažįsta ir nemanau, kad tau apie tai kada nors sakė. Bent jau, kol vis dar nieko nepameni. - atsakė mano tariamas draugas.

- Gal gana tų užuomenų? Aš tavęs nepažįstu, - tas tiesa, - todėl gal pagaliau pasakysi, kas tu?! - kiek pakėliau balsą.

Tai buvo klaida. Dar viena mano kvaila klaida. 

Jis piktai priėjo prie manęs ir trenkė man į veidą. Skaudėjo beprotiškai, o blogiausia buvo, jog nieko negalėjau padaryti.

- Nerėk ant manęs, kale! - suriko vaikinas, o aš jaučiau tik skausmą ir skruostais riedančias ašaras. Tuomet jis pašaipiai nusišypsojo ir tarė: - Kas galėjo pamanyti, kad kada nors dėl vieno smūgio Hope Lilah Gomez apsiverks?

- Taigi, tu visada žinojai, kas esu. - pasakiau stengdamasi nebeverkti.

- Jei atvirai, taip. Žinojau apie tave viską. Turiu omeny, aš nesu tavęs apsėstas. Aš tiesiog tavęs labai nekenčiu. - paaiškino jis.

- Tai kodėl nenužudei manęs vos tik sutikęs? - sutrikau.

- Prisimink mūsų pirmą susitikimą. Pripažinsiu, kai pamačiau tave ten vieną, troškau išsitraukti ginklą ir nužudyti, bet tada išgirdau, kaip lieji ašaras. Supratau, kad jei tave nužudysiu, suteiksiu tau lengvą ir laisvą išėjimą, o aš norėjau, kad kentėtum. Elgiausi su tavim gerai, nes žinojau, kad viduj kenti. Bet atėjo metas tau atsirasti čia, nes ir vėl pasirodė tie prakeikti Williams'ai su savo dviem šuneliais. Negaliu patikėti, kad jie vis dar trukdo. - piktinosi Elanas.

- Kodėl delsi ir pagaliau nenužudai manęs? - paklausiau.

- Kam man tave žudyti? Turiu daugybę kitų minčių, kam tave galėčiau panaudoti. Žinai, viešnamiai, prostitucija, vergija... Manau, tai daug geresnė mintis, nei tave tiesiog nužudyti. - atsakė vaikinas.

- Bet tu vis dar man nepasakei, kas esi. - priminiau. - Manau, kad turiu teisę, prieš pasitikdama savo lemtį, sužinoti bent jau tavo tikrąjį vardą.