Love or End? (3)

6 ,,Aš toks nesu."

Alex pov.

Hope parvežė mane namo. Ji atrodė linksma, bet jos akyse buvo matyti, kad laiminga ji tikrai nėra. Bandžiau prikalbinti ją užeiti išgerti kavos, bet ji atsisakinėjo taip užtikrintai, kad galiausiai nustojau. Ji tikino mane, kad privalo susitaikyti su Elanu, savo vadybininku, nes jai nepatinka su juo pyktis.

- Na, tuomet iki rytojaus. - atsisveikinau ir išlipau iš jos automobilio.

Dar kiek laiko pastovėjau nulydėdama jos mašiną akimis, o tada apsisukau ir įėjau į namus.

- Ar kažkas yra namie?! - surikau ir mano nelaimei išgirdau atsakymą.

- Alex, nerėk! - išgirdau Louis balsą.

- Bent jau pasakyk, kad nėra Dean! - surikau tikėdamasi, kad gausiu teigiamą atsakymą.

- Kaip manai, kas mus įleido?! - atrėkė vaikinas, o aš tyliai nusikeikiau supratus, kad mano viltys žlugo.

Nuėjau į svetainę ir ten pamačiau Dean, Louis ir Katherin.

- Katherin? Grįžai? - stipriai ją apkabinau.

- Privalėjau grįžti. Juk tai Hope. - atsakė mergina.

- Taigi, mūsų komanda padidėjo. - pasakiau ir tada paklausiau: - Ar man reiktų žinoti apie dar kieno nors grįžimą?

- O, nagi, sesute, pamiršk. Tiesiog tu išvažiavai susitikti su Hope, o Katherin staiga grįžo ir dar Louis atvažiavo. Nusprendėme tau netrukdyti. - paaiškino Dean, o aš pavarčiau akis.

- Pala, tu susitikai su Hope? Dean, to jūs man nepasakojot. - pasipiktino Kath.

- Tai tik pirmas susitikimas. Na, taip nutiko, kad Hope prie jos priėjo ir paprašė parvežti, o tuomet jos susidraugavo. Dar kartą. - trumpai papasakojo brolis.

- Kaip Hope? - paklausė Louis naudodamasis proga.

- Nežinau. Man ji pasirodė laiminga. - pamelavau. Nenorėjau, kad jie žinotų viską. Be to, jie neprivalo žinoti visko.

- Kada vėl susitiksite? - pasiteiravo Katherin.

- Rytoj. - atsakiau.

Selena pov.

Nė nežinau, kodėl taip jai pasakiau. Tikriausiai dabar ji turi daugybę klausimų į kuriuos nenoriu atsakinėti. Taip pasakiau tikriausiai dėl to, kad aš nemanau, kad galėčiau būūti pilnaverte, kai nė nežinau, kas vyko mano gyvenime. Atrodo, kad pradėjau gyventi tada, kai pabudau prieš metus.

Bet aš vis vien turiu susitaikyti su Elanu. Nė nežinau, ką jis dabar galvoja. Tikriausiai, kad aš esu blogiausia draugė pasaulyje. Bet galbūt jis ir teisus. Aš palikau jį. Ir nors jis manęs ieškojo, aš pamaniau, kad jis kažkur prisigėręs sėdi, nė nežinodama tikrosios priežasties. Dėl to aš savęs negaliu pakęsti. Negaliu pakęsti, kad aš esu tokia. Neapkenčiu, kad nieko nepamenu. Neapkenčiu, kad su visais susipykstu galvodama, kad mano bėdos didesnės nei jų net nežinodama to.

Kartais man atrodo, kad būtų jiems visiems geriau be manęs. Bet tada pagalvoju, kad galbūt aš kažką panašaus jau dariau. O jei dariau, tiems žmonėms per mane labai skaudėjo. Ir tada suprantu, kad jie to nenusipelnė ir, kad aš neverta tokios lengvos pabaigos.

O blogiausia, kad aš neturiu nieko, jokio šaltinio, kuris man pasakytų, kas aš buvau. Aš nė nežinau tikrosios savo tapatybės. Nepamenu savo draugų ir šeimos, jei išvis tokių turėjau. O pats blogiausias dalykas - priešai. Juk jei aš jų turiu ir nepamenu, man visą laiką gresia pavojus. Štai dėl ko nepasitikiu žmonėmis, nes bet kuris gali būti mano priešas, kuris vos pasitaikius progai durs man peiliu į nugarą.

Jau dabar stovėjau prie Elano namų durų su pyragu ir beldžiau į duris. Nors ir žinojau, kad galiu įeiti nepasibeldus, man pasirodė, kad kai mes susipykę, man nevalia to daryti. Po akimirkos ar kitos Elanas atidarė duris ir iš jo veido mačiau, kad jis kiek nustebęs.

- Klausyk, Elanai, aš noriu atsiprašyti dėl to, ką padariau. Supranti, man nepatinka, kad mes susipykę, tad galbūt priimsi šį pyragą, kaip atsiprašymo dovaną? - ištiesiau pyragą su viltimi, kad jis sutiks su mano pasiūlymu.

- Selena, iš tiesų pamanei, kad supykau? Aš tik pajuokavau. Dieve, tikiuosi, nepergyvenai per daug dėl to. - atsakė Elanas kiek susirūpinęs.

- Tai tu nesupykai? Tuomet gerai, nes jau pamaniau, kad mes susipykom. - pasakiau lengviau atsikvėpdama.

- Jėzus, Selena, net nemanyk taip. Juk mes net ne kaip draugai. Tu man kaip sesuo, kurios neturiu. Niekada nė nedrįsk manyti, kad ant tavęs dėl kažko pykstu. - paliepė Elanas ir priėjęs mane apkabino kaip ir aš jį.

Tada jis atsitraukė ir, į mane pažiūrėjęs, tarė:

- O dabar eime į vidų. – pasiūlė vaikinas ir aš linktelėjau.

Mes įėjome į vidų ir nuėję į svetainę atsisėdome. Elanas paklausė, ar noriu ko nors, bet šį kartą atsisakiau.

- Tikrai nieko nenori? Selena, nenori net ir tų skanių saldainių? – paklausė jis nusišypsodamas.

Aš negalėjau susilaikyti ir atsisakyti.

- Elanai, juk žinai, kad tų saldainių neatsisakysiu. – atsakiau, o jis nusijuokė.

Po kelių minučių jis grįžo su dėžute saldumynų ir padėjo šalia manęs, o aš nieko nelaukus paėmiau vieną ir išlupus pradėjau valgyti.

- Aš rimtai nesuprantu, kodėl jie tokie skanūs. – prisipažinau mėgaudamasi skoniu.

- Tu tai sakai apie visus saldainius. – pavartė akis vaikinas.

- Tikrai ne apie visus. – atkirtau.

- Ir kokių gi tu nemėgsti? – paklausė jis.

- Man nepatinka juodas šokoladas. – vardinau. – Ir marcipanas.

- Tavo nuostabai, aš jų neturiu. Kažkaip man jie neužkliūva, kad nusipirkčiau. – tarė Elanas.

- Todėl, kad jie neskaniai atrodo. – paaiškinau.

- Arba todėl, kad tiesiog labiau mėgstu kitus saldainius. – nepasidavė jis.

- Kodėl mes iš viso kalbam apie saldainius? - paklausiau ir tada kai ką sugalvojau. - Pažiūrėkime filmą. Juk dabar turiu saldainių.

Vaikinas nusijuokė, bet nieko neatsakė. Jis paėmė kompiuterį ir pajungė kažkokį filmą.

Katherin pov.

- Tu turi ją įtikinti. - įkalbinėjo mane Louis.

- Kodėl tu negali ja tiesiog pasitikėti? Juk ji tavimi visa ši laiką rūpinosi. - priminiau.

- Nes man atrodo, kad kuo daugiau ji bendrauja su naująja Hope, tuo jos noras jai grąžinti atmintį mažėja. - paaiškino jis.

- Tau vaidenasi, Louis. Tu taip to nori, kad jau nebeskiri realybės nuo savo fantazijos. - pasakiau.

- Aš skiriu. Kodėl tu to nematai, Katherin? Atrodo, tos kelionės tave pakeitė. – tarė vaikinas.

- Tiesiog dabar aš geriau suprantu, kas yra tiesa, o kas melas. Louis, tu puikiai turėtum suprasti, kad Alex labiausiai nori sugrąžinti Hope atmintį. Kai ji bandė ją rasti, tu sėdėjai savo kambaryje ir kaltinai save, nors net nebuvai dėl to kaltas. - rėžiau jam.

- Katherin, tai nėra tiesa. Pati žinai. – susierzino Louis. - O gal tau priminti, ką tu darei?

- Gana, Louis. Aš nesuprantu, kas tau yra. Tu pasidarei kažkoks paranojikas. - pasakiau.

- Aš toks nesu. - suurzgė vaikinas.

- Tu nieko nebeskiri. Tau paranoja, Louis, ir pats tai žinai. Atstok nuo manęs. - paprašiau ir išėjau iš kambario.

Nuotraukoje, jei nepamenate, yra Katherin. Tikiuosi dalis patiko!