Love or End? (3)

19 ,,Ką tu darai, Louis?"

Hope pov.

- Louis. 

Vaikinas atsisuko. Jis priėjo kiek arčiau ir dabar galėjau puikiai matyti jo nuostabias mėlynas akis, žvelgiančias į mane.

- Hope. Tu atėjai. - nustebo jis.

- Na, aš tiesiog pamaniau, kad tavo laiške yra tiesa ir gal iš tiesų mes galėtume... - pradėjau kalbėti ir net nepastebėjau, kaip Louis jau buvo prie pat manęs.

Jis pridėjo savo pirštą man prie lūpų. Aš buvau lyg apsvaiginta ir tegalėjau stebėti jo akis bei laukti vaikino sekančių veiksmų.

Tačiau tuomet jis atsitraukė, o aš be galo sutrikau. Nejau jis nesakė, kad nori naujos pradžios ir taip toliau? Dabar aš jo jau nebesuprantu. Visai susipainiojau.

- Ką tu darai, Louis? - paklausiau iš nevilties. - Sakai, kad nori naujos pradžios, bet nieko nedarai ir tai varo mane iš proto.

Jis vėl žvilgtelėjo į vis dar sutrikusią mane.

- Hope, aš noriu naujos pradžios. Tačiau aš noriu visiškai naujos pradžios. Lyg nieko nebūtų nutikę ir mes ką tik susitikome... Galbūt tiesiog pradėkime nuo to. - pasiūlė vaikinas ir ištiesė man ranką. - Aš Louis.

- Hope. - atsakiau paspausdama jo ranką ir nusišypsojau.

Jo idėja nuostabi. Tai lyg pradžia į naują pradžią. Pirmas mūsų susitikimas nebuvo malonus, bet šį kartą viskas yra kitaip. Šį kartą žinau, kad jis mane myli...

- Dabar, jei nori, galime prisėsti. 

Mes taip ir padarėme. Dariau, ką jis liepė, nes man buvo smalsu. Smalsu, kaip viskas baigsis ir prie ko prives...

- Tu man patinki, Hope. Turi kažką ypatingo, kas traukia mane. - tarė Louis.

- Tu man taip pat patinki, Louis. Tiesiog traukte trauki prie savęs. - ir toliau prisidėjau prie šio žaidimo.

- Žinau, kad tau tai labai sunku. Aš žinau, ką tau esu padaręs ir žinau, kaip tai tave skaudino... Skaudina... Bet šią akimirką aš tiesiog noriu praleisti su tavimi, nes puikiai žinau, kiek nedaug laiko mes turime. Mes galime bet kada būti nužudyti, todėl šia akimirka aš pasinaudosiu. - pasakė vaikinas.

- Louis, jau seniai viską tau atleidau. Tiesiog... Kartais būdavo sunku tai prisiminti, todėl nusprendžiau, kad geriau viską palikti taip, kaip yra. - papasakojau.

- O galbūt tik manei, kad atleidai. Galbūt vis dar nesi man pilnai atleidus... Ir aš suprantu. Puikiai tave suprantu. - patikino jis.

Mes ilgai žiūrėjome vienas į kitą. Tai buvo mūsų pirmoji tokia akimirka.

- Galbūt tu teisus. - po ilgos tylos pasakiau. - Bet dabar... Aš tau atleidžiu. Atleidžiu tau už viską.

- Myliu tave, Hope. - tarė Louis, o aš patyriau šoką.

- Tu... Manau, tu man to dar nebuvai sakęs. - atsakiau ir susigraudinau.

- Kodėl verki? - susirūpino vaikinas.

- Nesijaudink. - nuraminau. - Čia iš laimės.

Kiek patylėjome ir tada susipratau, kad aš tai jam atgal neatsakiau to paties. Jis tikriausiai dabar kremtasi dėl to.

- Žinai, Louis, aš irgi tave myliu. - ramiai pasakiau. Tik po akimirkos jis tai suprato ir tuomet mūsų akys susitiko.

Vaikino akys tiesiog žvilgėjo iš laimės ir aš pasijaučiau tikrai kaip kvailė, kad apsiverkiau. Bet tai visai suprantama. Aš jau ilgą laiką negirdėjau tokių žodžių, sakomų man, o ne kam kitam. Nors neabejoju, kad senoji Hope ne tik, kad nebūtų apsižliumbus, bet dar ir tikrai nekalbėtų taip su Louis. Tačiau jei vis dar būčiau senoji Hope, šis vakaras nebūtų įvykęs.

Taip, užsigalvojau ir užsisvajojau, kad net nepastebėjau, kaip atsiradau vaikino glėbyje. Ši akimirka buvo geriausia mano gyvenime.

- Dabar paprašysiu tavęs neišsigąsti. To klausiu todėl, jog myliu taveir dėl to, nes nežinau, kiek laiko mums liko. - gąsdino mane Louis, bet bijoti nebuvo ko. - Ar sutinki būti mano mergina?

Jis teisus. Praėjo jau penkeri metai. Mes mylim vienas kitą. Ir iš tiesų nežinome, kiek laiko turime. Tai kodėl gi ne? Juk to būtent ir troškau, ar ne?

- Žinoma, aš sutinku. - atsakiau.

Jis nieko nelaukęs, įsisiurbė man į lūpas. Tiek ir iš to „Viskas nuo pradžių", ar ne? Tačiau nesigailėjau, nes tai buvo nepakartojama. Aš myliu jį. Šįkart viskas kitaip nei su Dean. Šįkart aš žinau, kad tai meilė, o ne laikinas prisirišimas. Jis yra tas, kurio aš noriu. Jis yra tas, su kuriuo aš noriu būti. Jis yra tas vienintelis...

Alex pov.

Sėdėjau savo lovoje, nes negalėjau užmigti. Mintys man trukdė. Vis galvojau apie viską. Galvojau apie Dean žodžius ir veiksmus. Niekaip nesupratau, kodėl jis taip nori išgelbėti moterį, kuri jį prieš daug metų paliko. Galvojau ir apie Noah. Kaip jis elgiasi ir nė kiek nepasikeitė nuo ano karto. Na, ne bent tik pabjaurėjo. Mąsčiau ir apie Hope. Ji pagaliau atgavo atmintį ir jai viskas gerai. Tačiau jos žodžiai išvykti yra tikri, o Dean pasirūpins, kad taip ir įvyktų. Tačiau aš jos neprarasiu. Kartais mintys nuklysdavo link Louis. Jis taip myli Hope, kaip ir ji jį, tačiau nei vienas nesiima veiksmų. Aš buvau su Louis visus tuos metus, kai ji nieko neprisiminė, ir pažinau jį, todėl žinau, ka jis kenčia. Katherin... Ta mergina yra velnio nešta ir pamesta. Ji tai grįžta, tai vėl išvyksta...

Bet daugiausiai galvojau apie Jack. Jis vis man kartoja, kad nepyksta ir kantriai laukia mano atleidimo. Tačiau juk tai aš jį užsipuoliau pirma ir tik tada jis man pasakė tuos bjaurius žodžius. Ir kodėl jis nepyksta? Man būtų daug lengviau, jei jis taip pat pyktų. Būtų daug lengviau atleisti.

Aš jį myliu. Vis dar jį myliu. Aš privalau jį pamatyti. Privalau jį pamatyti ir pasakyti, kaip myliu. Aš nebegaliu dar ilgiau delsti ir kentėti. Man nebesvarbu tas įvykis. Aš viską jam atleidžiu, aš tiesiog... Aš tiesiog nenoriu, kad viskas taip pasibaigtų. Aš negaliu leisti, kad mūsų su Jack istorija šitaip pasibaigtų. Tik ne tada, kai galiu tam sutrukdyti. Tik ne tada, kai galiu tai pakeisti. Turiu jį pamatyti.

Aš greitai išlipau iš lovos ir, apsirengus pirmus pasitaikusius drabužius, išsliūkinau tyliai iš kambario. Po to, kai palikau namus, įlipau į automobilį ir pasiruošiau ilgam keliui. Juk jis gyvena toliau. Turiu omenyje, šis namas yra miesto pakraštyje. Vietoje, kur niekas nesilanko. O Jack įsikūrė viename iš butų miesto centre. Taigi, laukia ilgas kelias priešakį.

Bet aš pasiruošusi keliauti ilgą kelią. Tai yra vardan mūsų. Tai yra vardan visko, kas nutiko tarp mūsų su Jack. Ir dėl gero, ir dėl blogo.

** Po maždaug valandos **

Išlipau iš automobilio ir laiptais užbėgau į trečią aukštą, kuriame buvo jo butas. Paskambinau į duris, nors ir labai dvejojau. Po kelių akimirkų vaikinas jas atidarė.

Aiškiai buvo matyti, kad jis miegojo. Ne tik dėl pižamos, bet ir dėl veido, o tuo labiau balso.

- Klausykit, dabar antra nakties. Ko jūs... - pradėjo jis, bet pamatęs mane aiškiai sutriko ir nutilo. - Alex?

Aš nieko neatsakiau. Tiesiog kritau jam į glėbį ir stipriai apkabinau. Pajaučiau, kad, atsigavęs po šoko, jis irgi mane apkabino.

Dabar man nereikėjo nieko daugiau. Tai buvo nuostabu. Tai buvo nuostabi akimirka ir aš nenorėjau, kad tai pasibaigtų. Nenorėjau, nes kai viskas baigsis reikės aiškintis, kodėl taip padariau. O man patiko viskas be kalbų. Norėjau tik, kad laikas sustotų ir niekada neatimtų šios akimirkos.