Love or End? (3)

23 ,,Ar žinojai apie tai?"

Alex pov.

Įėjau vidun. Name buvo labai tylu. Nejau visi išsidangino ir man taip pasisekė? Galbūt sužinojo, kad grįžtu ir specialiai dingo... Ne. Deja, bet šitaip man nesiseka.

- Ei! Aš grįžau! Taigi jeigu kas esate, pasakykite „esu", kad žinočiau ko man vengti! - surikau per visą greičiausiai tuščią namą.

Niekas neatsakė. Nejau rimtai nieko nėra ar jie tiesiog šaiposi iš manęs. Manau, teks pereiti visus kambarius ir patikrinti tai. Žinau, jog specialiai grįžau tokiu metu, jog nieko nesutikčiau, o dabar darau atvirkščiai, bet... Man nepatinka ši tyla.

** Po dešimties minučių **

Mano nuostabai, namas tikrai buvo tuščias. Na, beveik. Negalėjau patikrinti Hope kambario, nes jo durys buvo užrakintos. Tad tikriausiai ji viduje. Žinojau, jog yra galimybė, kad ji galėjo užrakinti kambarį ir išlipti pro langą, bet buvau beveik įsitikinus, kad to ji nepadarė. Todėl bandžiau patekti į vidų visokiais šauksmais ir netikrais grasinimais, bet durų ji neatidarė.

- Nagi, Hope, aš žinau, kad tu ten. Pažįstu tave. - abejojau, tačiau to neparodžiau. Deja, atsakymui gavau tylą.

Na, ar jūs rimtai? Ar čia viskas rimtai vyksta? Kodėl būtent man grįžus ir norint pasikalbėti su Hope, ji neatsako? Na, bent jau daugiau be mūsų dviejų nieko čia nėra.

Staiga durys iš lėto atsivėrė. Jas atidarė mano seniai pažįstama mergina. Galėjau teigti, kad kažkas atsitiko vien iš pykčio ir dar kažko jos akyse.

Hope rankoje laikė popieriaus lapą, kuris buvo tikrai gerai suglamžytas nuo jos kumščio. Tą popierių ji piktai ištiesė man.

- Ar žinojai apie tai? - paklausė mergina.

- Apie ką? - sutrikau.

Na, žinau, kad tai ją nervina. Bet, taprasme, iš kur man žinoti kas čia per popieriaus gabalas arba apie ką čia iš viso eina kalba.

- Apie tai. - parodė ji į popierių.

Aš vis vien nieko nesupratau, todėl pažvelgiau į ją vis dar sutrikusi. Hope pavartė akis ir pagaliau teikėsi paaiškinti.

- Tai laiškas. - tarė mergina. - Jį radau Dean kambaryje...

- Palauk, Dean kambaryje? Ar tu...

- Taip. - pertraukė ji mane.

- Tu net nežinai, ko ruošiausi klausti. - pasižiūrėjau į ją.

- Tu būtum klausus ar knisausi po jo daiktus. Ir atsakymas yra taip. Knisausi. - atsakė Hope ir aš linktelėjau. - Ir tik nesakyk, kad tau rūpi. Be to, jis slėpė šį laišką.

- Kas čia rašoma? Dėl šio laiško ir esi pikta? - paklausiau.

- Čia yra tas laiškas, iš kurio Dean sužinojo, jog Garth nieko niekam neišsiuntė. - papasakojo mergina.

- Na, juk pažįsti Dean. Jis, jei randa ką nors apie mus, iš karto pasiima. - priminiau.

- Tuomet kodėl jis slėpė šį laišką? Jei jis niekuo neypatingas. Ar kas nors be Dean jį skaitė? - kamantinėjo Hope, bet mes abi žinojome atsakymus.

- Tikriausiai Noah...

- Būtent. Noah. Kuris dirba Dean. - tarė ji. - Kodėl neskaitei tu arba aš? Kodėl? Todėl, kad Dean turi paslaptį, o laiške apie ją aiškiai prasitariama. Ar žinojai, jog jis ieško jūsų motinos? Ir kad tam jam reikia manęs?

- Hope, aš...

- Žinoma, žinojai. Visuomet ką nors žinai. - pasakė mergina. 

- Aš priverčiau Dean man pasakyti. Tačiau sužinojau tik tiek, kad jis ieško mamos. Tai viskas. - atsakiau.

- Nuo kada žinai? - paklausė Hope.

- Sužinojau tą dieną, kai atgavai atmintį. - atsakiau. - Po to, kai paprašei mūsų tau nebemeluoti, Dean norėjo su manimi apie tai pasikalbėti. Tiksliau, paprieštarauti dėl tokio „skuboto" sprendimo. Tuomet ir sužinojau, kad jis jos ieško. Bet ne tai buvo blogai... Jis pats man pasakė, jog kai reikės rinktis tarp tos moters ir manęs ar tavęs, jis neabejodamas rinksis ją. 

- Jis tik kalba...

- Aš irgi taip maniau iš pradžių. Bet tuomet supratau, kad jis nejuokauja. - pasakiau. - Supratau, kad jis tai padarys tą akimirką, kai sužinojau, kad jis dirbo su Noah, o ne su mumis. Galbūt Dean to dar ir nesupranta, tačiau jis jau išdavė mane, Hope. Nebeturiu brolio. Jis mane išdavė tą akimirką, kai nusprendė dirbti su Noah. 

- Alex, tu turi perskaityti tą laišką. - tarė mergina.

Paėmiau laišką iš Hope rankos ir išlanksčiau. Norėjau sužinoti kas čia parašyta, bet tuo pačiu ir nenorėjau. Aš nenorėjau sužinoti, ką Dean padarytų dėl tos moters. Nenorėjau sužinoti, ką jis padarys. Nenorėjau kad visa tai būtų tiesa...

Bet aš turiu tai žinoti. Mes turime tai žinoti. Jog galėtume imtis veiksmų. Veiksmų prieš Dean. Kad jį nukenksmintume. Galiausiai pradėjau skaityti...

Dean, Alex, Hope, 

Trumpesnis kreipinys man į galvą neatėjo, tad teks pasitenkinti tokiu. Juk visgi jūs trys. Tikriausiai dabar jūs išsigandę sėdite namuose bijodami pajudėti, o gatvėje žvalgotės per petį kas kelias sekundes... Arba bent jau aš to tikiuosi. Bet štai koks reikalas. Pamenate tai, kad visi gavo žinią? Na, jokios žinios nebuvo. Viskas buvo surežisuota. O dar sako, kad jūsų apgauti neįmanoma. Nesiruošiau taip lengvai išeiti. Tad tikiuosi, jog pakankamai pasikankinote, kol radote šitą laišką. 

Alex, žinai, kas buvo blogiausia tuos metus? Kankinti Hope žinant, jog jos vietoje turėtum būti tu. Bet dėl Hope aš nesu kaltas. Tai tik tavo kaltė. Viskas tik dėl to, jog nužudei mano tėvą. Tikiuosi, kad niekada sau neatleisi už tai.
Hope... O gal kreiptis į tave Selenos vardu, vardan mūsų tariamos draugystės metų?  Tikrai esu dėkingas už galimybę tapti Elanu. Šitaip buvo sunkiau mane susekti, o aš galėjau netrukdomas vykdyti savo planą. Tikrai padarei man paslaugą, todėl skaityk toliau ir suprasi, kaip tau atsidėkoju.

Dean, mano mielasis Dean, kad tik tu žinotum, kaip aš mėgavausi tai rašydamas. Kaip mėgavausi žinodamas, jog apmoviau tave. Dar kartą. Net nenutuoki, kad tau buvo visą laiką meluojama. Tavo mama labai toli. Ji ne pas Tim ir ne pas mano tėvo žmones. Turėsi pasistngti, kad rastum ją. Be to, perduok linkėjimus Noah. Juk ieškosi su juo. Štai ir ta jūsų tariama vienybė. Ak, taip, vos nepamiršau. Pastebėjai, kad niekas, su kuo kalbėjai, kad rastum mamą, tau nesakė visos tiesos? O ją žino jie visi. Tiesiog nutylėjo. Tau tikrai nebus lengva, Dean. Nes kad atgautum motiną, privalėsi išduoti visus, kurie tau kada nors rūpėjo. Alex, Hope, visi kiti... Ar tikrai esi pasiruošęs paaukoti seserį ir draugus dėl moters, kurios net nepažįsti? Jei taip, tai esi kvailesnis nei maniau. Nes kad atgautum savo gimdytoją, turėsi ją mainyti. Hope į tavo motiną. O jei atiduosi Hope, pats žinai, kas tavęs laukia. Nuo tavęs nusisuks visi, bet labiausiai tavęs nekęs vienintelė sesuo, kuriai tikrai rūpi. Atiduočiau viską, kad pamatyčiau, kaip visko netenki...
Niekuomet nelinkėjau priešams sėkmės ir nelinkėsiu, todėl tiesiog atsisveikinu.

Garth

Negalėjau atitraukti akių nuo mainų eilutės. Galbūt tikėjausi, jog jei ilgai į ją žiūrėsiu, jos tekstas pasikeis. Bet aš žinojau, kad taip neįvyks. Ką dar žinojau, tai tą, jog Dean tikrai paaukos Hope ir mus visus, kad susigrąžintų moterį, kuri jį paliko.

- Hope, aš galiu tau duoti tik vieną patarimą. - galiausiai prabilau. - Bėk. Bėk kuo toliau nuo Dean. Jei dėl ko ir esu įsitikinus, tai dėl to, jog jis tikrai įvykdys mainus. Jam niekas neberūpi. Todėl bėk. Bėk ir nesigręžiok atgal. Pamiršk mus ir bėk. - liepiau, o tuomet pridūriau: - Pabėk kartu su Louis. Visi supranta, kad jūs pora, todėl nekils klausimų. Pabėkit kartu ir viską pamirškit. Susikurkit savo gyvenimą. Be mūsų. Be Dean.

- Louis niekada su manimi nebėgs, kaip ir aš. Mes nebėgame nuo problemų. - atsakė mergina. - Nejau pamiršai?

- Kai Dean tave išduos, bus per vėlu. Nagi, prisimink, ko prašei. Tu ką tik sužinojai, jog Dean ruošiasi tave išduoti. Po velnių, bėk kuo toliau, Hope!