Love or End? (3)

16 ,,O galbūt aš to noriu?"

Alex pov.

- A-Alex? - nustebo Hope. Juk mes ką tik normaliai kalbėjomės. Galbūt tai dėl išsekimo ji nelabai tai pamena. Tikriausiai. - Ar... Ar čia tikrai tu?

- Taip. Viskas gerai. Čia aš. Viskas gerai. - raminau.

- Ne. - paprieštaravo mergina. - Elanas yra Garth. Garth yra Elanas. Elanas... Ne. Aš net nežinau, kas jis iš tiesų yra. Visuomet maniau, kad jis vienintelis man nemeluoja, bet paaiškėjo, kad jis melavo daugiausiai ir dar...

- Viskas gerai. Garth yra negyvas. - pranešiau.

- Ką-ą? - susikrimto ji, bet stengėsi tai kuo geriau paslėpti.

- Jis sužinojo tiesą ir gailėjosi dėl to, ką padarė, nes žinojo, jog tu buvai nekalta dėl jo tėvo mirties. Jis iš sielvarto nusišovė. Tai nutiko prieš...

- Nesvarbu, kada tai nutiko. - pertraukė mane mergina. - Jis... Jis neturėjo mirti. Taip, jis elgėsi blogai, bet jūs turėjote jį sustabdyti. Jis neturėjo mirti. Nesvarbu, ar nuo jūsų rankos, ar nuo savo. Niekas neturi mirti.

- Mes negalėjome prie jo artintis. Žinau, jog turi kitą nuomonę, Hope, bet turėjai pastebėti, kad tas vaikinas nebebuvo sveiko proto. Jis sirgo. Tu jo nepažinojai kaip Garth - aš pažinojau, taigi, žinojau, jog tėvui mirus, jis peržengė sveiko proto ribą. - aiškinau.

- Kaip gali taip kalbėti? - pasibaisėjo Hope. - Juk jis miręs!

- Žinau, kad taip kalbėti nėra gerai, bet turi suprasti, kad jis buvo toks, aš esu tokia, o tu taip pat esi tokia. Mes visi esame tas, kas esame. Hope, pagaliau tai suprask. Tylėjau labai ilgai, bet jau gana, Hope. Suprask, ne visi žmonės mano tą patį ką tu. - išrėžiau.

- Seniai bandei tai pasakyti? - paklausė mergina. - Seniai to laukei? Na, matau, pagaliau pasitaikius pirmai progai tai išrėžei tiesiai man į akis.

- Aš tik pasakiau, ką galvoju. Man tiesiog atsibodo tai, jog kiekvieną kartą tu savo nuomonę iškėli aukščiau kitų. Ir visi privalo vykdyti tavo nurodymus kad ir kokie kvaili jie bebūtų! - pasakiau.

- Žinojau, kad negaliu jumis pasitikėti, bet vis tiek bandžiau. Žinai, kodėl? Nes maniau, jog bent truputį jums rūpiu. - tarė ji.

- Ar manai, kad mes būtume ėję tavęs gelbėti, jei tu mums nerūpėtum? - paklausė Katherin, kuri pirmoji atsirado čia. Paskui ją įlėkė ir kiti.

- Galbūt jums reikia manęs dėl lygiai tų pačių priežasčių, kaip ir kitiems. - atkirto Hope. Ji nepasakė, kad tai jis...

- Tu vis dar nesupranti... - tariau. - Nesupranti...

- Ko aš nesuprantu? - paklausė ji. - Ko, tavo manymu, aš nesuprantu?! Kad Elanas mane pagrobė?! Kad iš tiesų net tiksliai nežinau kodėl?! Ko nesuprantu?!

- Hope, suprask pagaliau, kad tas vyras buvo tavo priešas! - atsakiau. - Jo vardas net nėra Elanas! Jo vardas buvo Garth! Garth, o ne Elanas! Jis tave pagrobė! Jis norėjo tave nužudyti! O tu ir toliau laikaisi minties, kad jis nekaltas. Atsipeikėk pagaliau, kol dar gali!

- Kaip tu gali taip kalbėti?! - graudinosi Hope. - Jis buvo mano draugas! Nesvarbu, ką jis padarė!

- Ar girdi, ką sakai, Hope? - paklausė Dean, o tada viską jai papasakojo. - Garth prieš mirtį pasakė, jog visi žino apie Edward mirtį ir ateis keršyti. Nuo dabar prasidėjo karas. Mes turėsime įveikti daugybę kitų, nes dabar visi nori mūsų galvų. Įskaitant ir tavo. 

- Ir ką tu bandai visu šituo pasakyti? - abejingai paklausė mergina.

- Privalai pasilikti su mumis, jeigu nori likti gyva. - atsakė brolis.