Love or End? (3)

3 ,,Autografo?"

Selena pov.

- Selena, ar tu jau pasiruošus? - paklausė Elanas.

- Taip. Žinoma. - atsakiau ir išėjome iš mano kambario.

Mes važiavome į žvaigždžių suvažiavimą. Na, aišku, aš esu viena iš žvaigždžių.

Aš vilkėjau tamsiai mėlyną blizgančią suknelę iki žemės. Drabužio priekis buvo paprastas, o iš nugaros suknelė prasidėjo maždaug nuo liemens. Mano plaukai buvo kiek pabanguoti ir palikti laisvai kristi.

Vos privažiavome pastatą, iš karto išlipome iš automobilio. Aš įsikibau į parankę Elanui ir ėjau raudonu kilimu. Iš šonų stovėjo ir rėkė žmonės.

Mes įėjome į pastatą. Čia buvo daugybė pažįstamų žmonių. Bet aš manau, kad per ilgai čia neužsibūsiu. Šiandien ne ta nuotaika.

Su Elan nuėjom iki mano vietos. Stebėjau, kas bus šalia, nors nepasakyčiau, kad man tai labai rūpėjo.

Tačiau aš kažką nujaučiau. Nė neįsivaizduoju ką, bet jaučiu, kad čia nutiks kažkas... Kažkas, ko aš nenoriu ir tuo pačiu noriu. Kažkas keisto, dėl ko nenorėjau čia vykti. Kažkas, dėl ko išvyksiu iš čia vos pasibaigus privalomajai renginio daliai.

- Viskas gerai? - paklausė Elanas, pamatęs, kad aš keistai elgiuosi. - Tu šiandien kažkokia keista.

- Nežinau, ar viskas gerai. Manau, kad čia nutiks kažkas keisto. Kažkas, ko negaliu paaiškinti. - atsakiau.

Jis nežino, kad nieko nepamenu. Aš jam daugybę kartų bandžiau pasakyti, bet vos pradėdavau... Man nepavykdavo. Jis taip ir nesužinojo, kad nieko nepamenu. Iki šiol man pavykdavo išsisukti nuo atsakymų į klausimus apie praeitį.

- Nesijaudink, viskas bus gerai. - patikino mane jis.

- Ne, nebus. - tyliai tariau, kad niekas neišgirstų.

Visi pradėjo eiti į vieną pusę, o tai reiškia, kad prasideda. Kuo greičiau prasidės, tuo greičiau baigsis ir galėsiu važiuoti namo, kur ir norėjau likti.

Ant pakylos jau stovėjo vedėjas, kuris turėjo papasakoti visą renginio eigą. Aš pradėjau klausytis, nes čia nebuvo daugiau jokio užsiėmimo.

- Sveiki, Los Andželo žmonės... - išgirdau, bet daugiau nebesiklausiau, nes visos taip prasidedančios kalbos būna ilgos ir nuobodžios.

Po kažkiek minučių išgirdau Elano balsą, todėl klausiamu žvilgsniu pasisukau į jį.

- Jau galime grįžti į tavo vietą. Jis baigė kalbėti. - paaiškino jis.

- Pagaliau. - sumurmėjau ir mes nuėjome į mano vietą.

Čia buvo didžiulė eilė. Visi rikiavosi, kaip išprotėję, prie mano stalo ir rėkavo. Aš norėjau prasmegti, nes tai mane tik dar labiau nervino.

** Po kelių valandų **

- Kiek dar turėsiu čia būti? - pasiteiravau Elano baigdama numirti.

- Tuoj baigsime, o tada dar bus vakarėlis. Po to, galėsim važiuoti namo. - atsakė vaikinas.

- Puiku. - su sarkazmu sumurmėjau.

Po dar kažkiek laiko, Elanas visus nuo manęs atitraukė ir mes, su fanų šūkavimais, palikome sšį pastatą. Žinoma, aš tuo be galo apsidžiaugiau. Tačiau vis dar turime nuvažiuoti į tą kvailą vakarėlį.

- Ar privalau ten važiuoti? - paklausiau akivaizdžiai rodydama savo nuobodulį.

- Kad ir kaip tu norėtum, kad pasakyčiau „ne", tačiau, taip, privalai. - atsakė Elanas.