'What is true? I', 'Time Flies II' (With Liam Payne)

Untitled Part 2.3

Anna šoktelėjo iš savo vietos su nuostaba veide ir prilėkė prie manęs.

-Koks žavus mažylis!-džiūgavo ji ir paspaudė Nicklaso ištiestą ranką.-Aš Anna, tavo mamos sesuo. Gali į mane kreiptis teta.

Berniukas tik linktelėjo. Jaučiau jo nepastenkinimą. Pastebėjau, kad jam ji nepatiko. Galbūt dėl ištarto žodžio "Mažylis"?

-O ten sėdi mano vyras,-parodė Anna į Liam.-Tavo dėdė.

Liam lėtai pakilo ir priartėjo prie mūsų. Sulaikiau kvėpavimą.

-Sveikas drauguži,-šyptelėjo jis ir susitrenkė delnais.-Nesi prieš, jog vadinsiu tave Niku?

Išgirdus jo vis dar nepakitusį, prikimusį balsą, net širdis ėmė dungsėti greičiau ir garsiau.

Nicklasas liko patenkintas. Mačiau iš jo akių. Ak... Jie buvo tokie panašūs.

-Mamyte juk sakiau!-džiūgavo jis.-Net dėdė vadins mane Niku, tad kodėl negali ir tu?

Kad jis žinotų, jog tai jo tėtis...

-Man patinka tarti pilną tavo vardą, o Nikas skamba paprastai,-nusišypsojau.-O tu esi nepaprastas vaikas, ilgai kankinausi kol išrinkau tau vardą.

Jis šypsojosi. Jam patiko kai jį pagirdavau.

-Ak!-Anna sušuko nusivylus.-Mes neatvežėmė tau dovanų.

-Jūs nežinojote. Manau Nicklasas turi pakankamai žaislų, ar ne tiesa sūnau?-pavėliau berniuko plaukus.

-Taip! Mama dažnai po darbo pasiėmusi mane iš darželio man kažką nuperka,-linksėjo jis.-Mamytė sakė, kad aš jau didelis, todėl turiu savo kambarį ir jame pilna žaislų.

Širdis džiūgavo girdint jo tokius žodžius. Jo meilė užpildė mano slausmą sukeltą Liam prieš penkerius metus.

-Sėskitės,-pagaliau prabilo mama.-Išgersime arbatos, Nikas galės pasigardžiuoti saldumynais.

-Saldaniai!-suplojo rankutėm sūnus.

Visi nusijuokė ir susėdome ant sofų. Buvo nejauku, kai Liam sedėjo priešais ir paslapčia žvilgteldavo tai į sūnų, tai į mane.

Nicklasui pabodus klausytis mūsų pokalbio, jis nubėgo atgal į mamos miegamąjį. Turbūt pabaigs savo pradėtą piešinį.

-Marisa,-kreipėsi Anna, kai vaiko nebebuvo šalia.-Kas vaiko tėtis?

-Tokio nėra jo gyvenime,-šyptelėjau.-Jo tėtis mane atstūmė, kai buvau 5-tą mėnesį nėščia.

-Tau turėjo būti velniškai sunku..

-Taip ir buvo. Gimdymas buvo komplikuotas ir ankstyvas, nes teko nėščiai dirbti, kad garantuočiui mažyliui geras gyvenimo sąlygas,-ėmiau pasakoti.-Pradžia buvo labai sunki. Darbai prasti, kaip ir algos. Bet dabar viskas puiku. Dirbu gerą darbą, galiu sau leisti vesti vaiką į privatų darželį, pirkti jam žaislus ir visada būti sotiems.

-Smagu girdėti, kad dabar klostosi tau viskas geriau.

Linktelėjau galva. Stebėjau Liam. Jis buvo lyg nesavas. Galbūt jautė sažinės graužatį?

-Bet kodėl neprašei mūsų pagalbos?-paklausė mama. Anna jai pritarė.

-Nenorėjau jus apkrauti bėdomis. Juk negalėjau viską mesti, kai užklupo sunkumai ir skambinti jums. Stengiausi ir kabinausi į gyvenimą pati.

-Manau tau reikėjo susirasti vyrą, kuris būtų padėjas, išlaikęs jus. Gal nebūtų buve taip sunku?-atsikrenkštė Liam įsiterpdamas į pokalbį.

-Tuo metu mano galvoje nebuvo tokios minties. Be to nenorėjau traumuoti ir Nicklasui vaikystės. Negalėjau nė pagalvoti, kad mano vaiką auklės ne jo tikrasis tėvas,-atsidusau.-Ir pati nebenorėjau jokių santykių su vyrais. Manau, kad savo vaikui galiu atstoti ir tėtį ir motiną. Stengiuosi jam atiduoti visą savo meilę ir dėmesį.

-Bet ar Nikas neklausinėja kur jo tėtis?-kamantinėjo toliau jis.

-Iš tiesų klausinėjo, bet nežinau ar jo tėvas norėtų su juo bendrauti.

-O kodėl nenorėtų?

Norėjau jį užčiaupti. Pyktis kilo. Skausmas taip pat. Kaip jis gali išlikti toks ramus ir klausinėti tokių dalykų? Juk tai jis bjauriai su manimi pasielgė.

-Nes aš nuo to laiko, kai su juo išsiskyriau nebuvau užmezgus jokio ryšio. Galbūt jis turi susikūręs savo šeimą? Nenorėčiau jam pridaryti rūpesčių.

-Tu net nežinai nieko apie jį. Gal jis kaip tik apsidžiaugtų sužinojas, kad pagimdei jam sūnų?

-Man tai nesvarbu,-atrėžiau piktai.-Jis nebūtų su manim taip blogai pasielgęs, jei būtų norėjas to vaiko!

-Tu gal jam net nedavei progos pasiaiškinti? Gal tai tu padarei klaidą išeidama, o ne jis?!

-Manai, kad turėjau jam atleisti išdavystę? Tuo metu kai aš nešiojau kūdikį savo įsčiose, jis trynėsi su kita! Negrįždavo namo! Man kėlė stresą! Nerimavau kur jis yra! Nežinojau nieko! Ką jis galėjo man pasakyti, kai meluodavo jog važiuoja į darbą? O jis net nebūdavo darbe! Paskutinę dieną liepė nešdintis iš namų, stumdė ir šaukė! Manai turėjau likti su tokiu vyru? Manai nebijojau prarasti kūdikio, kai teko tiek daug ištverti vienai? Tik mano mažylis padėjo man atsigauti!

Kambaryje įsisvyravo tyla. Anna buvo persigandusi kaip ir mama. Jos neteko amo. Liam atsistojo ir trenkes durimis išėjo į lauką.

-Manau, jog mes jau važiuosim namo,-Anna pakilo taip pat iš savo vietos ir mane apkabino.-Neįsivaizduoju tokio skausmo, kaip tavo. Nebūčiau ištvėrus jei Liam būtų su manim taip pasielgęs. Apgailestauju, kad susikvirčijot.

Norėjau jai išrėžti, jog tai Liam taip pasilegė su manimi. Jog Annos atsiradimas siugriovė mano laimę. Bet... nesu tokia beširdė, kad sugriaučiau jos laimę.

-Nesvarbu. Aš stipri,-sutramdžiusi save atsidusau.

Likus su mama svetainėje vienos, tylėjome toliau. Neturėjau ką pasakyti. Galvoje virė begalė minčių. Nebenorėjau atsiminti praeitis.

-Mieloji,-mamai stigo žodžių, tik dabar pamačiau ašaras jos akyse.-Aš net nenutuokiau... kad Liam... Dieve.. Tau buvo taip sunku, o aš... aš net neieškojau tavęs... Tu... tiek kentėjai... Ak, Dieve!..

Ji pravirko. Apkabinau mamą. Stengiausi pati išlikti stipri.

-Viskas gerai, mama. Viskas gerai...-guodžiau ją, tuo pačiu metu ir save.

Stengiuos iš karto prieiti prie veiksmo, nes jei rašyčiau apie prisiminimus ir kitokį š* tai būtų nuobodu.
Be to kaip pastebėjote pakeičiau merginas. Manau pasikeitimai bus į gerą ^^