'What is true? I', 'Time Flies II' (With Liam Payne)

Untitled Part 9

Vis dar basomis ėjau namo. Nesuprantu kam iš vis ėmiau tuos aukštakulnius. Apsidairiau aplinkui ir tik dabar supratau, kad nežinau kur randuosi.

-Suknistas Payne atsitempė mane į savo irštvą ir dar toji kalė tarnaitė aiškina man, tarsi ji būtų ten šeimininkė,-suurzgiau.-Dabar nežinau kur randuosi!

Visur namai atrodė tokie tobuli palyginus su mano lūšna. Norint turėti daug pinigų reikia susirasti turtuolį arba įsivelti į nešvarius reikalus. Bet manęs tai nedomina. Nežadu kažkam praskiesti kojų, kaip daro toji tarnaitė to šunsnukio namuose. Turbūt jis gerai jai moka.

Staiga prie manęs sustojo juodas mersas.

-Lipk gražuole,-tarė vaikinas praverdamas man langą.-Nuvešiu ten kur reikia.

-Ačiū, bet pareisiu. Kaip matai turiu kojas,-sumurmėjau ir toliau ėjau takeliu.

-Kaip sau nori, bet juk žinai, kad ir čia yra blogų žmonių,-nusijuokė jis ir nuvažiavo.

Čia pavojingiau tikrai nėra, kaip mano gatvėje. Be to moku apsiginti, turbūt... Staiga ir vėl privažiavo raudona mašina.

-Sėsk mažute, juk nori užsidirbti?-tarė senyvo amžiaus vyras.

-Svajok, aš ne kekšė tad nešk savo metalo laužą tolyn nuo manęs,-suurzgiau.

-Man patinka aršios merginos,-nusišypsojo jis.

-Atsiknisk, man nerūpi tavo pinigai, senas ištvirkėli,-tariau ir mečiau aukštakulnį į mašinos stiklą.

-Tu sumauta kale išdaužiai mano mašinos stiklą,-išsižiojo jis.

-Važiuok kol gali, nes išdaušiu ir kitą,-suniurzgiau ir jis nuvažiavo savo keliais.

Jau maniau, kad ramiai eisiu takeliu, bet ir vėl prie manęs sustojo mašina. Šį kartą juodas džipas.

-Tik ne vėl,-sudejavau ir atsisukau į mašinos savininką.-Jei ir tu nori to paties kaip ir visi, tai ir tau išdaušiu mašinos langą.

-Tiesiog sėsk į vidų Clara,-tarė duslus balsas.-Jei turi daug pinigų, išdaužk.

-Ko jums reikia Mr.Payne?-atsidusau ir sukikenau. Vis dėl to jis dar nežino tikrojo mano vardo.

-Žinau, kad pasiklydai, tad sėsk ir parvešiu tave namo,-suburbėjo jis.-Juk nenori, kad prie tavęs prikibtų kiti vyrai?

-Nesulauksit,-tariau.-Manau, kad ir šioje mašinoje dūlkinotes su savo tarnaite. Be to jau spėjo keli prisikabinti.

-Ne jau jūs pavydit panele Clara?-sukikeno jis.

-Neturiu ko pavydėti. Jūs keliat man šleikštulį.

-Sėsk vidun, nes prižadu, kad aš tave įgrūsiu,-suurzgė jis ir aš kaip mat įlipau ir klestelėjau ant sėdynės.

-Tu bent supratai, kad ėjai ne į tą pusę?-tarė Mr.Payne.

Tylėjau, nežadu kalbėti su juo. Jis šlykštus. Ir bukaprotis. Ir iškrypęs. Kaip aš galiu nesitikėti iš jo kažko blogo? Atsidusau ir nusukau akis į langą. Kodėl man sunku susirasti normalų vaikiną? Atrodo, kad aš traukiu tik išrypėlius ir tuos kurie siekia tik vieno...

-Apie ką galvoji?-pertraukė tylą Bosas.

-Apie vaikiną,-šyptelėjau aš, o Mr.Payne veidas tapo neįskaitomas.

-Turi vaikiną?

-Taip, tik neskelbiu apie jį. Be to kodėl turėčiau neturėti?-pakėliau antakį viršun.

-Na niekada nemačiau tavęs su juo. O kam tau ta kaukė?

-Slepiu savo randuotą veidą,-atsidusau.-Nustebau, kad tu jos nenuėmiai.

-Tiesiog nekišu rankų, ten kur nereikia,-sumurmėjo jis.-O kodėl klube nebuvai su savo vaikinu?

-Jam nepatinka tokios vietos,-šyptelėjau ir parodžiau kur sukti.-Baik apie jį klausinėti ir paleisk mane čia.

-Gerai. Na laukiu tavęs Clara rytoj darbe,-tarė jis.

-O kaip dėl šiandien?

-Nusipelniai laisvadienio,-tarė jis ir aš iššokau basomis iš jo mašinos.

-Šį palieku tau,-šyptelėjau ir numečiau vieną aukštakulnį į mašinos vidų.-Viso. Ir be to mano vardas nėra Clara.

Apsisukusi pradėjau eiti takeliu ir kai Payne dingo iš mano akiračio apsisukau ir pasileidau bėgti namų link. Jei jis būtų pamatęs, kur gyvenu būčiau praradusi darbą ir nesužinočiau, kaip iš ties mirė Anna. Nusiėmusi nuo savo veido kaukę priėjau prie namų ir iš po kilimėlio paėmiau raktą. Atrakinusi duris įžengiau į vidų. Atsisukusi krūptelėjau išvydusi mamą.

-Mama, kodėl tu nedarbe?-paklausiau.

-Pasiėmiau laisvadienį, nes mano dukra negrįžo namo,-piktai tarė ji.-Kur buvai dingusi?

-Nakvojau pas Rey,-greit sumaliau.

-Žinau, kad ten nenakvojai. Paaiškink kur basteisi visą naktį?! Juk žinai, kad aš jaudinausi!

-A-aš,-sumikčiojau ir bandžiau kažką suregzti.-Mama kam tau žinoti, juk aš esu pilnametė ir galiu grįžti kada tik noriu.

-Kol gyveni čia tol turi klausyti manęs! Juk žinai kas nutiko Annai,-susiėmė už širdies ji.-Tad laukiu tavo pasiaiškinimo!!

Ir ką man dabar jai pasakyti?