What Is True? I
Anna - mirusi sesuo.
Marisa - bando išsiaiškinti kas jos sesers žudikas.
Liam - Annos sesers buvęs bosas ir sužadėtinis.
Kas nutiks kai paaiškės, jog Anna gyva? Ar Liam sugebės likti su Marisa? O kaip susiklostys dar negimusio vaikel...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
-Nicklasai, būk geras berniukas ir padėk mamytei!-šūktelėjau iš savo miegamojo kraudamasi daiktus į lagaminą.
Pasigirdo greiti ir tylus sūnaus žyngsneliai. Jis atbėgo į kambarį ir užsiropštė ant lovos, ėmė tabaluoti savo mažomis kojytėms. Pavėliau jo rudus, švelnius plaukus ir nusišypsojau. Jis buvo labai panašus į savo tėvą. Rudos didelės akys žvelgė į mane meiliom akim, o šypsana! Šypsena primindavo tas prabėgusias nuostabias dienas praleistas kartu su savo buvusia gyvenimo meile.
-Mama. Mama,-berniukas vis baksnojo man su mažais piršteliais į šlaunį kol buvau užsigalvojusi. -Ką man tau padėti?
Nors Nicklasui greitai sueis 5-eri metai, bet jis kalbėjo rišliai. Jis nuo pat mažens mane stebino... Vaikščioti pradėjo net nesulaukias vienerių, o skaityti mokėsi jau nuo trejų. Jo begalinis noras ko nors išmokti, džiugino mane. Niekad nesvajojau apie tokią Dievo man suteiktą dovaną.
-Mažyli,-kreipiausi į jį, o jis tik susiraukė išgirdęs mano pavortotą žodį.-Iš savo spintos sukrauk ant lovos drabužius, kurių manai tau prireiks.
-Gerai, bet aš jau didelis,-pabrežė žodį ir striktelėjo nuo lovos ant grindų.
-Žinau mielasis, todėl ir leidžiu tau pačiam susikrauti daiktus.
Jis tik nusišypsojo iš pasitenkimo ir išskuodė iš miegamojo. Užsegiau lagamino užtrauktuką ir atsidusau. Su mama buvau susisiekus keletą kartų per penkerius metus. Man reikėjo laiko atsigauti ir vėl bendrauti su žmonėmis. Negalėjau tiesiog taip imti ir grįžti, kai užkrito pirmosios problemos. Stengiausi iš visų jėgų ir man pavyko vienai atsistoti ant kojų ir išlaikyti šeimą.
Apie naujo vyro paieškas nebuvo nė kalbos. Nebendravau ir nesistengiau palaikyti jokių draugysčių su jais. Mano vaikui tikrai nereikėjo naujo tėčio, o man bandyti kažką pamilti vėl... Tai būdų bergždžia. Nesakau, jog manęs nebuvo merginę. Buvo. Daugybę kartų. Bet pamatę jog jie manęs nedomina, nuleisdavo rankas ir patys pasitraukdavo.
Dvejus metus teko dirbti prastus darbus: valytojos, indų plovėjos... Bet viena moteris mane pastebėjo ir pasiūlė išeitį ir visai neblogą darbą. Baigiau universitetą ir dabar dirbu sekretore. Esu patenkinta savo atlyginimu. Ir dėkinga savo draugei Nocolei.
-Mama, mama!
Šoktelėjau ir greitai nuskubėjau į Nicklaso kambarį. Berniukas išsišiepęs rodė į sulankstytus drabužius sukrautus į lagaminą.
-Šaunuolis.
Atsitūpusi paėmiau sūnų ant rankų ir prisiglaudžiau arčiau savęs. Ūgis buvo jo vis dar žemas, o ir svėrė ne daug, nors suvalgo viską ką pagaminu.
-Po 12 valandų jau pamatysi savo močiutę Nicklasai,-šyptelėjau.-Ji labai nuostabi ir gera. Pats pamatysi ir įsitikinsi.
-Mamyte, juk sakiau vadink mane Niku. Mane darželyje taip vadina,-pagrąsė pirštuku ir stipriau apsikabino aplink kaklą.
-Jie vadina tave taip todėl, nes jiems sunku ištarti tavo visą vardą.
-Tikiuosi tėtis mane vadins Niku!-vylėsi jis, praleisdamas mano žodžius pro ausis.
Širdį suskaudo... Nenoriu dalintis savo sūnumi su jo tėčiu. Galbūt bijau, kad jam jis taps svarbesniu, nei aš? Galbūt jis norės likti su savo tėvu? Galbūt bijau prarasti ir tai, kas man reiškia visu pasaliu mano gyvenime?
-Mamyte?-švelniai timpelėjo mano plaukus reikalaudamas dėmesio.-Kaip manai ar patiksiu tėčiui?
Jis bijojo... Bijojo, jog galbūt tėtis nenorės su juo žaisti, bijojo, jog jo nemylės ir jam nepatiks, bijojo visko. O aš labiausiai bijojau, jog mano sūnaus neįskaudintų ir neatstumtų, juk jis dar mažas ir su nuostabia, skausmo nepatirta širdimi... Juk šis neįtikėtinas stebūklės privalo patirti abiejų tėvų meilę ir suprasti, kad ir išsiskyrę tėvai gali jam jausti stiprius jausmus ir būti laimingas.
-Manau, kad tu jam labai, labai patiksi,-nusišypsojau ir pabučiavau jo plaukus.-O dabar mažiau kalbų, daugiau darbų.
Įdėjau į Nicklaso lagaminą jo mylimiausią vaikystės paklodę, kuri buvo su "Žaibo Makvyno" mašina ir higienines reikmenis, bei užsegiau lagaminą.
Dabar esame viskam pasiruošę. Laikas man persirengti ir keliauti į oro uostą. Laukia ilga kelionė.
