What Is True? I
Anna - mirusi sesuo.
Marisa - bando išsiaiškinti kas jos sesers žudikas.
Liam - Annos sesers buvęs bosas ir sužadėtinis.
Kas nutiks kai paaiškės, jog Anna gyva? Ar Liam sugebės likti su Marisa? O kaip susiklostys dar negimusio vaikel...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Liam pov*
Pildant klubo dokumentus į kabineto duris vėl kažkas pasibeldė. Šiandieną lyg visi susitarę neduoda man ramybės.
-Karlai jai tai vėl tu, prisieku sumažinti tavo algą,-tariau nepakeldamas akių.
Durys prasivėrė ir išgirdau aukštakulnių kaukšėjimą. Pirma mintis, kad Anna vėl atvažiavo manęs sutrugdyti ir išsivesti papietauti. Nesu nusiteikęs kažkur eiti.
-Mr.Payne,-švelnus merginos balsas privertė mane greitai pažvelgti aukštyn. Marisa. Jos balsą atpažinčiau bet kur.
Nužvelgiau priešais stovinčią moterį. Ji atrodė nuostabiai. Šviesios garbanos krito ant jos nugaros, žydros akys buvo įsmeigtos į mane, putlios lūpos stipriai sučiauptos, veidas lygut lygutėlis, lyg nepaliestas prabėgusių sunkių metų. Bordo suknelė prigludo prie jos lieknos figūros, atidengdama grakščias ilgas kojas. Kitaip tariant ji buvo nuostabi, ir dar tas pats saldus kokosų kvapas pasklido po mano kabinetą.
Tik ji sugebėjo atitraukti mane nuo darbo. Nors ir kaip norėčiau, kad ji išvažiuotų ir nebegrįžtu, bet... ilgiuosi jos. Ši moteris dabar tapo tokia tvirta, negalėjau pastebėti nė lašelio baimės jos akyse kaip ankščiau. Tik per mane jai teko tapti tokiai, tokiai... Po velnių! Dabar ji nebepasiekiama.
-Kas tokio svarbaus nutiko, kad teko tau vėl čia pasirodyti?-susitvardęs atsidusau.
-Aš dėl Annos,-ramiai atsakė ir nusibraukė nuo kaktos plaukų sruogą.
-Ar kažkas jai nutiko?-pakilau iš vietos.
-Ne, bet aš su ja šiandien kalbėjausi,-nuramindama tarė, tad vėl sukritau į krėslą.-Problema yra visai kita. Todėl norėjau pasikalbėti apie tai su tavimi. Nors nemanau, kad turėčiau kištis į jūsų asmeninius reikalus, bet Anna paprašė manęs pagalbos.
-Prisėsk ir papasakok, kas ją taip kankina.
Marisa lėtai atsisėdo ant kėdės priešais ir vieną koją užmetė ant kitos. Jos šlaunis labiau apsinuogino. Negalėjau nukreipti žvilgsnio. Jaučiau kaip įsielektrina aplinka tarp mudviejų.
Prisiminimuos iškilo ta pirmoji diena kai ją pamačiau. Tada ji buvo jauna, nekalta ir drovi, bet šoko nuostabiai. O dabar ji atrodė tokia moteriška, gundanti, krūtinė prisirpusi po gimdymo, o apie kitką net nenoriu galvoti. Palaima vyrų akims.
-Žinau, kad nori įsivaikinti.
-Tai ne tavo reikalas,-griežtai atkirtau sugrįždamas į realybę.
-Anna, nemanau, kad dėl to džiaugiasi. Ji atrodė liūdna, bei susikrimtusi. Supratau, kad ji nenori nuvilti tavęs, bet svetimo vaiko ji nenori.
-Tu klysti!-nukirtai.-Vakar ji sutiko su mano pasiūlymu.
-Taip, bet...
-Nėra jokių bet. Pažįstu Anną.
-Nemanau,-atkirto Marisa.-Ji tik bijo, kad tu ją atstumsi, jei ji nesutiks su tavo pasiūlimu. Nemanai, jog skaudini Anną. Juk ji negali pati pagimdyti.
-Todėl ir bandžiau rasti įšeiti. Mes vaiką mylėsime. Žinau, kad bus nelengva, bet suteiksime jam viską ko gyvenime reikia.
-Tu klysti. Ji nesugebės. Supratau tai iš karto.
-Meluoji!-sušukau.-Tai tu nenori, kad mes įsivaikintumėme. Bijai, kad tavo sūnus taip ir nepažins savo tėvo, tiesa?
-Nekalbėk nesąmonių! Nieku gyvu nesupažindinsiu Nicklaso su tokiu beširdžiu tėvu kaip tu!-atsistojo ji.-Nebeturiu daugiau apie ką su tavimi šnekėti.
Ji pasisuko link durų, bet sugriebiau jos riešą ir atsukau į save. Žvelgiau į jos surauktus antakius ir nepasitenkinimą veide.
-Paleisk mane!-muistėsi ji, kai pristraukiau ją prie krūtinės apsivydamas kita ranka aplink jos liemenį.
-Kodėl bandai įsikišti į ne savo reikalus Marisa? Nenori, kad turėčiau vaiką su Anna?
-Nenusišnekėk. Aš noriu, kad Anna būtų laiminga!
-Meluoji,-nusijuokiau.-Tu jai pavydi! Vis dar jaučiu, kai drebi man prisilietus. Tavo kūnas išsiduoda.
Mergina aiktelėjo iš pykčio ir bandė man trenkti, bet sulaikiau jos ranką ir palinkau jos lūpų link. Girdėjau padažnėjusį jos širdies ritmą, pats troškau jos. Buvo sunku valdytis ją matant ir negalint paliesti jos odos.
-Liam,-perspėjo mane.-Net nebandyk. Tu su Anna, o aš vieniša mama. Neskaudink jos.
Pažvelgiau į jos mėlynas akis ir atsitraukiau. Ji buvo teisi. Negaliu padaryti tokios pačios klaidos.
-Nešdinkis ir daugiau nesikišk į mano ir žmonos asmeninius reikalus,-nusigręždamas tariau.
Po kelių sekundžių pasigirdo stiprus durų trinktelėjimas.
Vos nesusimoviau. Bet nieko negaliu sau padaryti kai ji taip arti... Turiu suvokti, kad negaliu Marisos turėti. Kitaip Annai sukelsiu grėsmę.
