'What is true? I', 'Time Flies II' (With Liam Payne)

Untitled Part 2.8

Po savaitės*

-Mamyte, mamyte,- sūnaus balsas budino mane iš miegų.

-Nicklasai, juk dar anksti,- suniurnėjau nepramergdama akių.-Eik miegoti.

-Bet mama, jau 10 valanda ryto. Aš noriu pusryčių.

Staigiai pramerkiau akis ir atsisėdau. Rudos akys žvelgė į mane ir laukė kol pagaliau išlipsiu iš lovos.

-Gerai, eime į virtuvę. Močiutė jau atsikėlus?

-Dėdė ir močiutė anksti ryte išvažiavo apsipirkti, sakė grįš apie pietus. Galbūt jie eis į pasimatymą.

-Pasimatymą? - nusijuokiau ir pavėliau jo plaukus.

-Taip, mama. Močiutė buvo pasipuošus, o dėdė su baltais marškiniais.

-Tu viską perpranti, esi toks protingas,- nusišypsojau ir atsistojau. - Papusryčiavę galėsime nueiti į parką pažaisti.

Jis džiauksimingai linktelėjo ir nubėgo į virtuvę.

Parkas*

Tuo metu kai Nicklasas suposi ant supynių, aš sėdėjau ant suoliuko ir skaičiau knygą. Gera buvo būti, ten kur pati užaugau ir žaidžiau. Ramybė...

-Dėde Liam! - išgirdau Nicklaso balsą.

Pakėliau akis nuo knygos ir pažvelgiau į šoną. Sūnus bėgo link Liam mojuodamas, bei plačiai šypsodamasis.

Liam nemačiau jau savaitę, Annos taip pat. Po to nejaukaus incidento nebenorėjau matyti nei vieno iš jų. Kelti problemų jų santykiuose taip pat nenoriu. Galbūt taip ir geriau, bet Nicklasas nuolatos kalba apie Liam. Jis jį sužavėjo, o gal tiesiog tai tėvo ir sūnaus ryšys juos traukia.

Atsidusau, kai jie kartu pradėjo žingsniuoti manęs link. Užverčiau knygą.

-Kokie vėjai tave čia atpūtė? - paklausiau. - Kur Anna?

-Einant prie reikalo, norėjau su tavimi rimtai pasišnekėti.

-Nicklasai, eik pažaisti, o aš pakalbėsiu su tavo dėde. Galėsite vėliau pažaisti kartu.

-Gerai, mamyte, - palinkėsėjo ir nubėgo smėliadėžės link.

-Taigi, apie ką norėjai pasikalbėti? - atsisukau į Liam.

-Noriu, kad nesipainiotum mano ir Annos kelyje. Kad daugiau nesilankytum pas mus namuose ir ten kur mes esame.

-Tu neuždrausi man matytis su Anna.

-Anna nenori tavęs matyti, ji žino apie mūsų praeitį, aš viską jai papasakojau prieš savaitę, bet apie vaiką ne. Tad tylėk kaip pelė po šluota.

-Net nežadu jai sakyti, kad nuo tokio kaip tu, susilaukiau savo vaiko. Tu man šlykštus, - suraukiau antakius.

-Išvyk iš miesto, iš šalies. Nesuprantu iš vis kodėl čia pasirodei.

-Niekada ir nežadėjau čia ilgam apsistoti. Galvojau supažindinsiu savo sūnų su jo tėvų, bet matau jog baisiai klydau ir jis niekada nebus tavo, - spjoviau.

-Aš ir nenorėjau šito vaiko. Niekada jo ne pripažinsiu kaip savo. Jis - klaida.

Liam apsisuko ant kulno ir nužingsniavo sau.

Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Likau be amo. Niekšas... Niekada negalvojau, kad esi toks pašlemėkas.

Nicklasai, kad ir kaip gaila, bet dėja, tu niekada ne pažinsi savo tikro tėvo. Turėsi tik mamą, kuri pasistengs tau atiduoti visą savo meilę, nes tu man esi viskas...

-Mamyte, kodėl tu verki? Ar dėdė tave nuskriaudė? - susirūpinęs sūnaus balsas sugrąžino mane į realybę. Jo mažas delnukas atsidūrė manąjam.

-Ne, mažuti. Dėdė Liam pasakė dalykus, kurie tave iskaudins,- nubraukiau nelemtą ašarą nuo skruosto. - Tai apie tavo tėtį. Jis padėjo man jo ieškoti.

-Ar tėtis nenori matyti manęs? Galbūt aš jam nepatikau? - berniuko akyse pasirodė ašaros.

-Ne, ne, ne. Tai ne tai apie ką galvoji,-pravirkau ir aš. - Neverk, tai ne tavo kaltė. Tai aš kalta, kad nesupažindinau jūsų ankščiau.

-Pasakyk mama, tai kas tada nutiko? Kodėl sakai, jog tu esi kalta?

-Tavo tėčio nebėra šiame pasaulyje. Jis danguje su Dievu, - apkabinau stipriai sūnų kai šis ėmė kūkčioti.

-Mamyte tu nekalta, - verkė jis. -Viskas bus gerai. Aš tave myliu ir tavęs man užteks.

Žinau, viskas bus gerai, su laiku. Turėjau tau pameluoti, turėjau. Nenoriu, kad sužinotum tiesą, jog tėvas nenori ir atsisakė tavęs prieš kelias minutes... Jog tu jam niekada nerūpėjai ir nerūpėsi...

#Grįžau po ilgo laiko. 😊 Žinau, kad dalis trumpa, bet istorija po truputį bus keliama. Noriu ją užbaigti. Dalys gal nebus labai greitai keliamos, bet pasistengsiu, tada kai turėsiu laiko jas rašyti, nes visą mano laiką, užima mano vaikai.#