What Is True? I
Anna - mirusi sesuo.
Marisa - bando išsiaiškinti kas jos sesers žudikas.
Liam - Annos sesers buvęs bosas ir sužadėtinis.
Kas nutiks kai paaiškės, jog Anna gyva? Ar Liam sugebės likti su Marisa? O kaip susiklostys dar negimusio vaikel...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Liam pov*
Ji sugrįžo... Ji sumautai sugrįžo! Negaliu patikėti. Ir dar su mano sūnumi. Ji turi išvažiuoti ir kuo skubiau.
-Po velnių!-sušukau įsėsdamas į automobilį stipriai trenkdamas durelėmis.
Ji tokia! Ugh... Negaliu net negalvoti, kai ją vėl po tiek ilgo laiko išvydau. Įžengusi į svetainę ji pribloškė mane! Dar gražesnė... Tokia pasikeitus... Tas tobulas kūnas... Ją nėštumas padarė dar labiau patrauklesne.
Pyktis užverda pagalvojus, kad vyrai nuo jos neatplėšia akių. Bet ji turi dingti, kuo greičiau, tuo geriau.
-Mažuti ar tau viskas gerai?-paklausė Anna atsisėsdama ant sėdynės.
-Viskas gerai, pasikarščiavau,-atsidusau ir pabučiavau jos ranką.-Tiesiog tavo sesuo elgėsi kvailai savo gyvenime. Ji nesugebės atstoti Nikui tėvo.
-Suprantu, kad tu esi už tai, kad vaikas turi augti pilnoje šeimoje. Bet jos situacija buvo pati baisiausia. Negalėjau net pagalvoti, kad jai buvo taip sunku... Ji tiek daug atsisakė, kad savo sūnui suteiktų geras gyvenimo sąlygas. Galbūt jai net teko badauti, kol susirado darbą...
Nusukau akis į langą. Nenoriu apie tai galvoti. Nenoriu, jai jausti užuojautos. Jei ji atskleis tiesą, jog berniukas mano sūnus, aš prarasiu Anną, kurią myliu. Prarasiu net Marisą ir sūnų, kuriu ir taip negalėsiu turėti, kuriuos teko paleisti.
Bet stengiuos mylėti Anną. Ji to nusipelnė. Aš jos neskaudinsiu. Niekada.
Ak Marisa... kad tu žinotum, kodėl negalėjau likti su tavimi. Kad žinotum, jog mes niekada nebūsim kartu. Kad ir kaip skaudu, nepripažinsiu sūnaus. Negaliu to padaryti. Negaliu.
Jie privalo kuo greičiau išvykti. Turiu pasistengti, kad tai įvyktų kuo greičiau. Nes kitaip... Niekam nebebus saugu.
Annos pov*
Žvelgiau į Liam ir bandžiau perprasti jo emocijas ir veido išraiškas. Lyg ir susikrimtęs, pasimetęs, įtemptai apie kažką mąstė.
Sutikęs Marisą jis iš karto pasikeitė. Kažkas buvo negerai tarp jų abiejų. Lyg tvyrojo kambaryje įtampa ir jie abu vengė akių kontakto. Pro akis neprasprūdo, kad kažkas tarp jų nutiko, kai buvau išvykus.
Liam niekada nesužinos tiesios, kur aš buvau. Teko jam meluoti, jog mane buvo pagrobę, bet tiesa ta, kad tiesiog pavargau nuo jo. Pavargau nuo priekaištų, kad negaliu jam pagimdyti jo kūno ir kraujo. Bet kažkada galėjau. Galėjau pagimdyti jam kūdikį.
Negalėjau jam to duoti. Nenorėjau būti nėščia ir susigadinti savo kūno sudėjimo. Negaliu pakęsti vaikų verksmo. Nenorėjau ir nenoriu turėti vaikų. Todėl ir ėmiausi visų saugumo priemonių. Paprašiau daktarų pagalbos. Jie padėjo ir ta paslaptis niekada neišlys į dienos šviesą. Per daug pinigų sumokėjau gyditojams.
Persirengiau ir atsiguliau į lovą. Liam atsigulė šalia. Jaučiau, kad jis nori man kažką pasakyti, bet laukia.
-Masčiau apie vaiką,-prabilo jis.
Netekau amo. Pažvelgiau į jo akis. Jaučiausi lyg ištikta šoko.
-Juk žinai, kad negaliu pastoti,-atsidusau apgailestaudama.
-Taip. Bet mes galime įsivaikinti.
-Ne,-atkirtau ir iš kart pasigailėjau, sušvelninau balso toną.-Ar tu tikrai norėtum auginti svetimą vaiką? Juk tai, ne tai, ko tu nori.
Liam įtemptai mąstė. Negalėjau sutikti su jo pasiūlymių.
-Man nesvarbu,-nusišypsojo jis.-Įsivaizduok kiek mes džiaugsmo suteiktumėm vaikui, kuris neturi namų ir nejautė tėvų meilės. Mes turime daug pinigų jam išlaikyti, suteikti namus, puikias gyvenimo sąlygas, duoti jam šilumos ir meilės.
-Bet Liam...
-Prašau Anna. Man to reikia.
-Tu tikrai to nori?-atsidusau žvelgdama į jį. Jo rudose akyse mačiau mažytę viltį.-Jis neleis mums ilsėtis, nepaliaujamai verks, o tu dar dirbi. Nerasi jam daug laiko.
-Noriu. Juk esi tu. Prižiūrėsi vaiką, o po darbo pasikeisim. Be to nebūtina imti ką tik gimusį kūdikį.
Man to per daug. Negalėsiu žiūrėti į tą vaiką. Nenoriu to. Nenoriu.
-Nemanau, kad sugebėsiu.
-Pasistengsime kartu. Kartu sugebėsim užauginti ir nuspalvinti jo gyvenimą šviesiom spalvom.
-Gerai,-sutikau ir nusisukau į kitą šoną.
Nebegalėjau daugiau to klaustytis. Turėjau viltį, kad jis pamirš, susitaikys, kad neturės vaiko. Bet pamatęs Marisos vaiką, jis persigalvojo.
Norėjau rėkti, dingti iš šių namų, bet negalėjau. Dar ne...
