What Is True? I
Anna - mirusi sesuo.
Marisa - bando išsiaiškinti kas jos sesers žudikas.
Liam - Annos sesers buvęs bosas ir sužadėtinis.
Kas nutiks kai paaiškės, jog Anna gyva? Ar Liam sugebės likti su Marisa? O kaip susiklostys dar negimusio vaikel...
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
Marisos pov*
Atėjo nauja diena. Nicklasas nenustygo vietoje. Jis taip troško susipažinti su savo tėčiu... Bet jau nebuvau tikra ar galiu jam atskleisti tiesą apie Liam. Vakarykštys ginčas dar labiau viską paaitrino. O dabar nebežinau ką daryti.
Nicklasas turi mano pavardę. Bet norėčiau jog turėtų tėvo. Turiu nuspręsti ko imtis. Privalau kažką sugalvoti.
Garsus durų skambutis nuaidėjo per namus. Pakilau nuo sofos jų atidaryti, bet man nespėjus to padaryti vidun įžengė Anna. Kiek nustebau ją pamačiusi vieną.
-Sveika Anna,-šyptelėjau ir apkabinau seserį.-Kokie vėjai tave atpūtė?
-Marisa,-ji linktelėjo.-Man reikia tavo pagalbos.
-Pagalbos?-sutrikau.
-Pasikalbėkime kur nors nuošaliau.
Sekiau ją link jos kambario. Įžengus vidun ji užrakino duris ir bejėgiškai susmuko ant savo lovos. Tuo tarpu aš atsisėdau ant kėdės priešais ją.
-Pasakok kokios bėdos tave kankina,-paraginau ją.
-Aš nežinau ką daryti,-atsiduso po kelių minučių įsisvyravusios tylos.-Liam nori įsivaikinti.
-Tai šaunu!
Stengiausi atrodyti nudžiugusi, bet viduje kilo priešiški jausmai. Kodėl Liam to nori? Juk jis turi tikrą savo sūnų!
-Ne. Tai apsurdiška,-papurtė galvą ji.-Aš nenoriu vaiko. Aš nesugebėsiu jo prižiūrėti ir auginti. Neturiu jokių mamos instinktų.
Man buvo jos gaila. Žinojau, jog Anna negali susilaukti vaiko nuo jo. Bet kodėl Liam sugalvojo tokį dalyką? Ar nepagalvojo, kad tai gali ją įskaudinti?
-Nėra jau taip sunku auginti vaikus,-suspaudžiau jos delną ramindama.-Tu pamilsi vaiką. Nurimk ir nesikirimsk dėl to.
-Negaliu Mari,-sukūkčiojo ji.-Aš nekenčiu vaikų. Negaliu pagalvoti apie juos. Vaikas atims visą Liam dėmesį ir meilę iš manęs! Nenoriu to...
Nustebusi žvelgiau į ją. Tai visai kas kita. Kaip ji gali nekęsti šių mažų stebūklėlių?
-Ber juk tu su Nicklasu elgiesi gražiai.
-Aš galiu būti teta ar dar bala žino kas, bet tik ne mama. Nemylėsiu to vaiko, suprask. Jis nebus Liam kraujas ir kūnas. Suprask mane.
Dieve... Ji nori vaiko nuo Liam, bet svetimo nepriims. Vaikas nebus mylimas abiejų tėvų. O Liam nesįstengs jam suteikti daug dėmesio, kai puse dienos prasėdi darbe.
-Suprantu tave. Kokios tau pagalbos reikia?
-Noriu, kad... Kad atkalbėtum Liam nuo įsivaikinimo.
-Kodėl negali tu pasikalbėti su juo apie tai? Juk jis supras.
Nenorėjau į tai veltis. Po šimts.
-Bandžiau, bet jis trokšta to. Jis nori vaiko. Kad tu būtum mačius jo viltimi spindinčias akis. Liam manęs maldavo... Aš negalėjau iš jo atimti džiaugsmo ir atsakyti ne.
-Ak, Anna.
Žvelgiau į jos ašarotas akis ir supratau, kad turėsiu ištiesti jai pagalbos ranką. Privalau jai padėti. Juk ji mano sesuo. Ji turi teisę būti laiminga. Bet ar Liam supras? Ar nepasielgs su ja kaip su manimi?
-Aš pasistengsiu su juo pasikalbėti,-šyptelėjau ir jos veide atsirado palengvėjimas.
-Ačiū tau!
Ji stipriai puolė man į glėbį raudodama. Stengiausi ją paguosti ir sumąstyti ko turiu toliau imtis.
Annos pov*
Man pavyko. Pavyko! Ji užkibo ant mano suregzto kalbliuko. Kokia ji kvaila.
Dabar viskas pakryps man labiau palankesne kryptimi. Ir dėl visko liksiu kalta, tikrai ne aš!
