'What is true? I', 'Time Flies II' (With Liam Payne)

Untitled Part 2.7

Annos pov*

Mobilusis vis skambėjo, bet nutariau nepakelti ragelio. Žinojau, kad tai Liam. Marisa su juo pasikalbėjo, o dabar jis gali būti piktas. Manau, jog geriausia su juo pasikalbėti ramiai namuose, kai jis grįš iš darbo.

Žvelgiau į Marisos sūnų Nicklasą. Jis truputį panašus į Liam vaikystėje. Ypač dėl rudų akių.

-Marisa. Ar gali papasakoti apie Nicko tėvą?

Sesuo suraukė antakius. Bet atsidususi linktelėjo.

-Prieš šešerius metus su juo susipažinau klube. Taip žinau, paprastai į juos nevaikštau, bet juk žinai, kaip sugeba draugės išprašyti eiti kartu,-ji nutilo ir davė laiko įsivaizduoti.-Taigi, klube išgėriau ir šokau. Vienas vaikinas vis neatsitraukė nuo manęs, o man buvo visiškai neįdomu, kol kažkas jo neatitraukė. Tada pamačiau jį... Jis buvo gražus, rudos akys traukė lyg narkotikas, rudi suvelti plaukai ir sportiškas kūnas... Pakerėjo mane.

-Nuostabu,-nusišypsojau.-Įsivaizduoju, kaip pametei dėl jo galvą.

-Netikėtai vis jį sutikdavau mieste. Galvojau, jog jis mane paslapčia seka,-nusijuokė.-Bet po kelių kartų susitikimų, daviau jam savo kontaktus. Vis dažniau ir dažniau būdavome kartu. Jaučiausi tokia įsimylėjusi. Beprotystė. Atsidaviau jam ir kitą dieną susipykom. Praėjo galbūt dvi savaitės ir mes susitikom. Tuo metu jis važiavo darytis tyrimų į ligoninę, o man pasidarė negera. Apsilankiau pas ginekologą ir sužinojau, jog laukiuosi. Pamatytum kaip jis džiaugėsi!..

Marisa vėl nutilo. Manau, buvo gera jai pagalvoti apie tai. Vaikas juk buvo laukiamas.

-Kas nutiko toliau?-paraginau ją tęsti.

-Mes apsigyvenome kartu. Buvo nuostabu. Jis manimi labai rūpinosi. Dažniau būdavo su manimi, nei darbe, bet... kažkas pasikeitė. Jis ėmė grįžti naktimis namo, kartais net negrįždavo, teisindavosi, kad daug dirba, bet tiesa ta, jog jis darbe net nepasirodydavo... Nežinojau ko griebtis. Stengiausi kalbėtis, bet buvo bergždžia. Vieną dieną jam grįžus liepiau viską pasakyti. Buvau pikta. Jis taip pat supyko. Pasakė, kad ne mano reikalas kur jis būna, tad arba turiu gultis į lovą ir būt gera mergaitė, arba neždintis.

-Ir tu palikai jį...

-Taip. Apsistojau motelyje. Naktį sulaukiau skambučio. Sužinojau, kad jis turi kitą moterį ir ryte išvykau kuo toliau nuo čia.

-Ak, Marisa,-apkabinau ją.-Tau tiek reikėjo iškęsti. Jis nevertas tavo skausmo ir ašarų. Padugnė.

-Viskas gerai,-nusišypsojo.-Pamiršau jį ir esu dėkinga už tai, kad jis suteikė man nuostabią gyvenimo dovaną. Dėl Nicklaso nepalūžau. Dėl jo stengiausi eiti pro sunkumus ir man pavyko.

-Džiaugiuosi, kad dabar viskas tvarkoje.

Jaučiausi keistai. Nors mano gyvenimas puikus, bet pavydėjau seseriai...

-Marisa, Anna,-pasigirdo Liam balsas tarpduryje.

-Mažuti!-nusišypsojau ir puoliau jam į glėbį.-Pakviečiau seserį vakarienės.

-Šaunu.

Jo balse jaučiau nepastenkinimą. Tik nesupratau, ar dėl to, kad negalėsime rimtai pasišnekėti? Ar, kad Marisa yra čia?

Marisos pov*

Liam akivaizdžiai nepatiko, jog esu jo namuose. Čia supo per daug mudviejų prisiminimų. Niekas nebuvo pasikeitę. Tik kvapas buvo jau ne mano.

Ta pati svetainė kur praleisdavau ant sofos ilgus vakarus laukdama Liam. Tas pats pūkuotas kilimas ant kurio mylėjausi su šiuo vyru... Papučiau galvą. Negaliu galvoti apie tai.

Pasisveikindama su Liam tik linktelėjau. Nenorėjau susikvirčyti šalia sūnaus, kuris buvo susikaupęs ties dėlionės detalėmis.

-Nicklasai!-sušukau.-Pasisveikink su dėde.

Sūnus pakilo nuo kilimo ir puolė prie Liam. Jis pakėlė sūnų ant rankų. Galėjau matyti, jog jo veide atsirado menkutė šypsena. Bet ji greitai dingo.

-Dėde Liam!-Nicklasas džiūgavo, kai jis užsikėlė sūnų ant pečių.-Mamyte! Pažiūrėk koks aš didelis!

-Kaip greitai mano mažylis auga,-nusišypsojau.

-Panešiok mane,-toliau nedavė ramybės Nicklasas jam.

-Manau dėdė pavargęs, duok jam pailsėti,-pabariau jį.

-Viskas gerai, Marisa. Pažaisiu su Niku,-įsikišo Liam.

Nusukau akis į šalį. Taip keista buvo girdėti jam tariant mano vardą... Jaučiau kaip mano oda pašiurpsta, ir per nugarą nubėga pagaugai.

Nicklasas su Liam žaidė ant kilimio kol Anna ruošė stalą vakarienei. Man beliko tik stebėti iš džiaugsmo krykštaujantį sūnų. Kuo dažniau Nicklasas matysis su Liam, tol jis mažiau galvos apie susitikimą su tėvu...

-Mamyte,-pabaksnojo į mane pirštu sūnus.-Dėdė sakė, kad tu neturėtum būti viena. Pažaisk su mumis.

-Bet juk jums smagiau dviese,-šyptelėjau.

-Nenoriu, kad tau būtų liūdna.

Pažvelgiau į jo maldaujančias akis ir nukreipiau žvilgsnį į Liam. Jis man linktelėjo, kad prisidėčiau.

-Gerai,-atsidusau ir pakilau nuo sofos.

Pasitaisiau suknelę ir atsiklaupiau ant kilimo.

-Tu būsi kepurė,-tarė Nicklasas paduodamas man figūrėlę.

Ėmėme žaisti "Monopolį". Liam buvo įsiveržęs į priekį, bet sūnus jam nepasidavė.

-Mamytė pralaimėjo!-juokėsi sūnus kai nebeturėjau nė cento.-Todėl turėsi mus kur nors nusivesti.

-Ak, tai jūs susilažinot?-išsižiojau ir puoliau kutenti Nicklsą.

Berniukas pradėjo krykšti juoku ir raitytis ant kilimo. Šaukėsi Liam pagalbos, tad buvau atitraukta nuo sūnaus, nors ir muisčiausi kai jis suėmė už mano liemens ir pastatė ant kojų.

-Dėdė stiprus!-juokėsi Nicklasas.

-Taip nesąžininga,-papučiau lūpas ir sunėriau rankas po krūtine.

Vis dar jaučiau Liam rankas ant savo liemens ir jo kvėpavimą man į pakaušį. Jis trikdė mane ir vertė jaustis nepatogiai. Šalia jo jaučiausi nestabiliai.

-Metas vakarienei!-sušuko Anna įeidama į svetainę ir sustodama keistai nužvelgė mudu su Liam.

Greitai atsitraukiau nuo Liam ir pažvelgiau į jį piktu žvilgsniu tarsi perspėčiau daugiau manęs niekada neliesti. O Anna tiesiog apsisuko ant kulno ir dingo virtuvėje.

-Eik pasikalbėti su Anna, nes kitaip teks gailėtis,-perspėjau jį.

Nieko netardamas Liam išskubėjo. Negalėjau daugiau būti šiame name. Oras slėgė, aplinka buvo įkaitusi, gniaužė gerklę gumulas.

-Mums metas važiuoti,-pakėliau sūnų ant rankų ir nieko neaiškindama puoliau pro duris.

Kai esu šalia Liam - sukeliu rūpesčių. O Anna kenčia. Neatleisiu sau jei jie išsiskirs per mane.