Force

8 Dalis

Apsirengusi paprastą, juodą, platėjančią suknelę ir baltus sportbačius, išeinu iš savo kambario. Dar prieš palikdama namus, pagriebiu baltą kepurę, kad galėčiau nors kiek uždengti savo veidą. Iš tikro labai bijau eiti į tą klubą, ypač viena, bet neturiu kito pasirinkimo. Aš esu be galo smalsi, be to, tai gali padėti mano broliui. Nemanau, kad Erikas būtu tai sakęs be reikalo.

Pamačiusi savo taksį stovinti prie mano namų, greitai nueinu prie automobilio ir įsėdu į galą. Nemėgstu sėdėti priekį prie nepažįstamų žmonių, tada atsiranda toks jausmas, kad turiu būtinai su jais kalbėtis.

-Labas vakaras panele, kur jumis nuvežti?-atsisukęs, maždaug penkiasdešimties metų vyras, paklausia. Iš tikro jis kažkiek man primina mano tėti. Jo akys irgi tokios pačios skaisčios žydros spalvos.

-Net nežinau tikslaus adreso, bet galbūt Jus žinote, kur randasi "Q" klubas?-nežinau kodėl, bet jaučiuosi nejaukiai klausdama to. Nenoriu pasirodyti, kaip... Net nežinau, kaip tai pavadinti.

-Žinau. Daug tavo amžiaus merginu ten važiuoja,-šypteli ir įjungęs pirmą pavarą, pradeda važiuoti.-Neatrodai, kaip viena iš jų. Aišku tai ne mano reikalas, bet tiesiog norėjau pasidalinti pastebėjimais,-šypteli ir pasižiūri į mane per galinį veidrodėlį.

-Važiuoju ten ne pasilinksminti,-tik tiek sumurmu. Nenoriu nepažįstam vyrui sakyti, jog važiuoju ten dėl savo brolio, kuris kaltinamas žmogžudyste. Jis turbūt palaikytu mane beprote, o galbūt net užsipultu kaltindamas Oskarą.

Vyras daugiau nieko manęs neklausia, už ką aš jam dėkoju. Nemėgstu meluoti ir nesu gera ant šito, tad nežinau, kaip turėčiau atsakyti į kitus klausimus. Turbūt pasimesčiau ar net susigraudinčiau.

-Kiek esu skolinga?-paklausiu, kai sustojome prie triukšmingo pastato. Aplinkui matau vaikščiojančius girtus žmones, kai kurie jau yra ant kiek girti, kad kalbasi patys su savimi. Keli vaikinai kabinėjosi prie merginų, o jos, kaip kvailelės jiems kikeno.

-Dvidešimt penki doleriai,-pasižiūrėjęs į skaitliuką, taria. Išsitraukiu piniginę iš kuprinės bei paduodu jam pinigus. Išlipusi dar spėju padėkoti ir taksistas tik linktelėjęs nuvažiuoja. Saugumo jausmas iškart dingo.. Noriu kuo greičiau skambinti jam atgal ir prašyti, kad mane parvežtu namo, bet puikiai žinau kodėl aš čia. Visgi, aplinkui yra bent keli apsauginiai, jei kas- rėksiu.

Eidama link apsauginio, stengiuosi neatkreipti kitų žmonių dėmesio, ypač vaikinų. Noriu viską atlikti tyliai arba bent jau be nuotykių.

-Labas vakaras,-pasisveikinu su juodai apsirengusiu vyru, kuris kaip kalnas stovėjo prie durų.

-Dokumentai,-suburba nemandagiai. Išsitraukusi asmens tapatybę nurodančią kortelę, atkišu jam. Jis paėmęs kelias sekundes ją apžiūri, kol galiausiai pasižiūri man į akis.-Įėjimas kainuoja.

-Kiek?-paklausiu.

-Penkiolika doleriu paprastas įėjimas, šešiasdešimt VIP,-šaltai taria ir grąžina man kortelę. Pamenu pirmiau buvo pigiau, bet ačiū dievui turiu pakankamai įsidėjus pinigų.

-Imsiu VIP,-atkišu jam šešiasdešimt dolerių. Niekada nemaniau, kad leisiu savo pinigus ant tokio dalyko, bet šįkart neturiu pasirinkimo. Man reikia ten įeiti.

Apsauginis paima mano atkištus dolerius ir įsidėjęs į kišenę, iš šalia stovinčio staliuko, pagriebia raudoną apyrankę.

-Nepamesk jos, nes kitaip būsi išmesta,-sekdamas ją pasižiūri į mane.-Gali eiti į visus aukštus, išskyrus ketvirtą. Ten privačios patalpos.

Palinksiu daugiau neklausinėdama, nes nenoriu būti išmesta. Girdėjau, kad šio klubo apsauginiai yra ypač griežti.

Jam atidarius duris, dar kartą į jį pasižiūriu ir įeinu į vidų. Mano ausis pasiekia garsi muziką ir žmonių riksmai. Dairydamasi einu link laiptų nesukdama į paprastą salę. Pirmiausiai turiu apsižvalgyti VIP aukštuose. Užlipusi laiptais į antrą aukštą, praskleidžiu juodas užuolaidas atsidurdama patalpoje, kurią apšviečia tik mirguliuojančios šviesos. Tikėjausi, kad čia nebus tiek žmonių, kiek pirmame aukšte, bet visgi klydau. Žmonės čia šoka, dainuoja ir geria alkoholį, tad negaliu pastebėti kažko itin keisto. Klubuose, kiek žinau, visada taip.

Prasibrovusi prie baro, atsisėdu ant kėdės ir pasižiūriu į barmenę, kuri maišo kažkokį kokteilį.

-Labas,-pasisveikinu. Ji pasižiūri į mane ir atsidusta.

-Merginos manęs nedomina,-burbtėli toliau plakdama kokteilį.

-Aš ne dėl to. Norėjau paklausti, kai ko,-sumurmu.

-Rėžk,-priėjusi kiek arčiau, taria.

-Ar čia lankydavosi šitas vaikinas?-ištraukiu Oskaro nuotrauką ir padedu ant stalo, kad ji galėtu pasižiūrėti.

-Kelis kartus. Dažniausia jis būna pirmo aukšto patalpose.

-Tai nieko informatyvaus apie jį negalį pasakyti?

-Kas tu? Agente?-pažiūri man į akis. Pasimetu nuo jos užduoto klausimo ir ruošiuosi paneigti jos spėjimą, bet ji mane pertraukia,-Žinau, kad jis kaltinamas žmogžudystę, ne pirma tu čia ateini ir klausinėji apie jį. Galiu pasakyti tik tiek, kad aš nieko nežinau. Kalbėjau su juo vos kelis kartus, bet jis tikrai nepasirodė, kaip žudikas.

-Gerai,-atsidustu.-Ačiū bent už tokią informaciją,-nulipu nuo kėdės.

-Palauk,-sustabdo mane, kai jau ruošiuosi eiti iš čia.

-Kas?-pasižiūriu į ją.

-Jei tau įdomu apie jį, pirmame aukšte dirba barmenas vardu Stivenas. Jis daugiau žino.

Linktelėjusi dar karta padėkoju ir išeinu iš čia. Nusileidusi į pirmą aukštą, praskleidžiu užuolaidas atsiduriu panašioje patalpoje, kaip ir prieš tai buvusioje, bet ši atrodo kur kas paprastesnė ir šiek tiek pilnesnė žmonių. Bandau brautis pro žmonės, bet tai yra neįtikėtinai sunku. Vaikinai ir net merginos bando mane šokdinti, kol aš visiems atsakau vieną ir tą patį. Galiausiai man pavyksta praeiti pro žmonių spūstį ir atsidurti šiek ramesnėje vietoje. Priėjusi prie barmeno, atsisėdu ant kėdės ir laukiu kol jis prieis. Ačiū dievui čia daugiau nėra žmonių, tad ramiai galėsiu pakalbėti.

-Sveika, ko norėtum?-paklausia priėjęs.

-Norėjau paklausti, ar pažįstate šį žmogų?-atkišu Oskaro nuotrauką. Jis pamatęs nuotrauką apsidairo ir kiek pasimeta.

-Tu kriminalistė?

-Ne, kodėl visi manęs to klausia?-susiraukiu.

-Nes pastaruoju metų, daug kas ateina pasiteirauti apie Oskarą.

-Aš jo sesuo ir noriu išgelbėti jį nuo kalėjimo.

-Tai tu irgi tiki, kad jis nežudė tos merginos?-žvilgteli į mane.

-Žinoma,-linkteliu.-Ką žinai apie jį? Ir apie Bele?

Jis greitai vėl peržvelgia patalpą ir pasilenkia arčiau lyg bijodamas, kad kas išgirs.

-Jis dažnai čia lankydavosi su keliais draugais. Dažniausiai jie tik gerdavo, o tuo tarpu Oskaras būdavo prie baro ir kalbindavo merginas. Bet dieną iki Belės mirties, jis atėjo su kitais žmonėmis. Tarp jų buvo ta mergina ir dar kelios. Labai to nesureikšminau, bet vienas dalykas man užkliuvo.

-Koks?

-Ta mergina lyg paranojikė dairėsi. Lyg kažko bijodama. Galiausiai po kelių taurelių, akivaizdžiai atsipalaidavo. Paskutinį kartą ją mačiau, kaip ji su tavo broliu išėjo iš klubo. Paskui jau viską žinai,-atsidusta.

-Jei pamatysi tuos asmenys čia, ar galėtum man paskambinti?-atkišu jam mano telefono numerį.

-Žinoma. Osakaras nėra kaltas. Ta mergina kažko bijojo, tas kažkas ją ir nužudė,-atsitraukęs taria.

-Ačiū už pagalbą,-padėkoju ir jam linktelėjusi pakilu nuo kėdės. Eidama link išėjimo mano akys užkliūna už pažįstamų veido bruožų. Greitai, kol jis nedingo nuseku paskui jį link laiptų vedančių į kitus aukštus. Kiek atsilikdama seku jį, kol galiausiai suprantu, kad mes lipame į ketvirtą aukštą, kur man negalima. Nors žinau, kad galiu įkliūti, toliau tęsiu lipimą, kol galiausiai atsiduriu tamsiame koridoriuje. Matosi tik kelios durys, bet nežinau pro kurias jis įėjo. Tyliai priėjusi prie pirmųjų durų, priglaudžiu ausį tikėdamasi kažką išgirsti. Galiausiai prieinu prie paskutiniųjų, kur girdisi muziką ir žmonių balsai. Kelias minutes taip ir stoviu klausydamasi jų, kol nepajaučiu, kad kažkas stovi man už nugaros. Pajautusi ranką, greitai atsisuku pamatydama žmogų, kuri ir sekiau- Kristoferį.

Naują!! Tikiuosi dalis patiko, nepamirškite paspausti VOTE mygtuko ir pakomentuoti! :>>