Force

35 Dalis

Ačiū merginoms, kurios komentuoja! Taip man itin svarbu <3 :

smilte55

Mustynes--

viltut_14

ZelenaSalik

Narrylavme

Zayn_Ieva

oxyuranus dėkoju už tai, kad paaiškinai kodėl vieną ar kitą pusę palaikai <3

Pasižiūriu į jo žalias akys, kurios dabar yra ryškesnės nei danguje esančios žvaigždės. Aš visada tokia beviltiška su juo, visada jam pasiduodu ir nežinau, kaip man su tuo susitvarkyti. Ypač dabar. Jis ką tik pasakė, kad jam reikia manęs, o aš negaliu atskirti, ar tai tiesa, ar ne. Man taip pat reikia jo, net jei ir sakau kitaip. Bandau su savo jausmais kovoti ir tai sunkiau nei matyti savo brolį kalėjime.

-Šie santykiai nuodingi mums abiems ir tu tai žinai. Mes negalime vaidinti tuo kuo nesame,-atsidustu ir nusuku savo žvilgsnį į ežerą.

-Mes ir nevaidiname. Aš aiškiai pasakiau, ko man reikia. Nenoriu tavęs paleisti,-jo balsas tylus ir pažeidžiamas. Akimirkai noriu jį apsikabinti ir pamiršti viską, kas nutiko šiandien, bet suprantu, kad taip negali tęstis amžinai. Kol mano brolis kalėjime, mes niekada negalėsime būti kartu. Negaliu būti tokia, kokios jis nori, o jis negali būti toks, kokio aš noriu. Nesiruošiu pasiduoti ir į viską nusispjauti ir kaip suprantu, jis nesiruošia nustoti kontroliuoti manęs.-Ar tai dėl tų merginų?

Atsisuku į jį ir mano mūsų žvilgsniams susikirtus, mano širdis suvirpa. Negaliu jam atsakyti, nes pati nežinau ar šis faktas kažką įtakoja. Aš pikta, kad jis man melavo, bet negaliu jo teisti dėl to. Darbas, kurį jis dirba, reikalauja pasiaukojimo. Turbūt sunku būti tuo kuo nesi.

-Tai ne dėl to. Tu žinai, kad mes nesame geri vienas kitam.

-Niekas nėra geras vienas kitam. Aš negaliu leisti tau... Negaliu žiūrėti, kaip save naikini. Suprantu, kad jis tavo brolis, bet taip tu jam nepadedi.

-Nepadedu, nes amžinai tu sutrukdai,-suburbu. Šis pokalbis krypsta vėl link konflikto. Kodėl mes negalime, kaip civilizuoti žmonės pasikalbėti ir išspręsti savo problemos?

-Sutrukdau, nes tu kaip pamišus kiši savo nosį į pavojingus atvejus,-pavarto akys. Nieko jam nebesakau, tik nusisuku ir nueinu ant tiltuko.-Nenusisuk.

-Eik iš čia,-paliepiu, nors puikiai suprantu, kad jis nežada kažkur eiti.

-Gerai, tebūnie,-jo balsas iš ramaus tampa į piktą ir sekundei atsisuku pažiūrėti, kaip jis nueina. Negaliu patikėti, kad jis paliko mane viena. Tikėjausi ginčo, bet to nebuvo. Kristoferis tiesiog... išėjo.

Nusiavusi batus, įmerkiu kojas į vandenį. Negrįšiu ten, bent jau kol kas. Noriu nusiraminti ir apie viską pagalvoti. Pirma karta jis paliko mane net nesiginčijęs ir kažkodėl man taip nepatinka. Jaučiuosi vieniša, liūdna ir beviltiškai norinti, kad jis sugrįžtu. Aš pati sau pradedu prieštarauti ir tas mane verčia jaustis keistai gyva. Nežinau, kaip su tuo tvarkytis, bet viduje kažkas sako, kad aš to net nenoriu. Pati liepiu jam eiti nuo manęs, sakau, kad jis man nereikalingas, o kita minute keikiu save ir svajoju, kaip juodaplaukis mane apsikabina. Ar tai vis dar simpatija? Turėjau kelis vaikinus, kurie man patiko, bet nei vienas nevertė manęs jaustis taip. Turiu kovoti su savimi, su savo jausmais ir troškimais, net jei ir atrodys, kad tai sunku.