Force

2.28

Vaizdas, kurį pamatau manęs neišgąsdina, bet priverčia pajusti šleikštulį visame kūne. Harold kūnas guli ant žemės, o aplink jį dar dešimtis lavonų: vieni jau suire, o kiti dar tik pradėdantys. Nežinia, kodėl jie juos čia laiko, bet atrodo, jog tai būtu, kaip ir kolekcija.
-Drake, einam,-Erikas sumurma ir aš keistai į jį pasižiūriu.
-Bijai lavonų?-paklausiu ir vėl grąžinu žvilgsnį į juos. Akimis kiekvieną nužvelgiu, bet mano akys ilgiau užsilaiko ties vienų, kuris yra pačiame gale. Lėtai prieinu prie jo ir atidžiai apžiūriu aprangą. Ji man matyta.

"-Raudonas mėgztinis?-paklausiu ir nusijuokiu pasižiūrėdamas į tėtį.-Juk tu nekenti šios spalvos.
-Tavo mama jį nupirko, negaliu jai pasakyti, kad nekenčiu jo,-pavarto akys.
-Atrodo mama visiškai tavęs nepažįsta,-negaliu suvaldyti juoko. Jam visada ši spalva atrodė per daug mergaitiška, nekarta ir mane per dantį traukė dėl jos.
-Ji žino tai, bet mat šis dalykas jai priminė mūsų jaunystę ir ji negalėjo jo nenupirkti,-jis papurto galvą ir atsisuka į mane.-Kai susirasi merginą pats suprasi ką reiškia atsisakyti savo principų, kad tik pamatytum jos žibančias akys.
-Nesulauksi to, seneli,-patapšnoju jam per petį ir greitai dingstu iš kambario, nes jau mačiau, kaip jis griebė šukas gulinčias ant naktinio staliuko."

Visa laika norėjau sužinoti, kas jam nutiko, bet nesijaučiu dėl to laimingas. Jo rankų ir kojų kaulai sulaužyti, o ant kaklo kabo virvė, kuri matomai paskui buvo nupjauta. Jis kentėjo prieš mirtį, o aš negalėjau nieko padaryti. Atradęs jo lavoną, turėjau nusiraminti, bet žinojimas, kas jam nutiko tik pablogino viską. Jei mama būtu gyva, nežinočiau, kaip jai paaiškint, kai pats nežinau atsakymų.
-Užjaučiu,-Erikas prieina prie manęs ir patapšnoja per petį.
-Tu žinojai?-paklausiu ir akies krašteliu matau, kaip jis palinksi.-Iš kur?
-Gordon pasakė,-jis atsidusta. Visą tą laiką jis bandė mane laikyti kuo toliau nuo to ir pirma karta aš į jį žiūriu ne kaip į priešą.
-Ačiū,-sušnabždu. Esu išties dėkingas, kad jis taip pasielgė.

Stebiu, kaip visi kūnai yra išnešami iš namo. Nemaniau, kad ateis tokia diena, kai teks laidoti savo tėvą, bet džiaugiuosi, jog dabar jis atsiguls amžino poilsio kartu su mama. Viskas baigta ir tai gera žinia, bet aš nesijaučiu, kaip nugalėtojas.
-Turiu pamatyti Lėja,-pasižiūriu į Thomson ir jis palinski.
-Einam, pavešiu tave.
Kelionė iki ligoninės trunka, lyg visa amžinybė. Akyse vis stovi tėvo atvaizdas, kuris iš besišypsančio vyro tampa į pūvantį lavoną. Nežinia, kiek laiko jis ten buvo ir kiek laiko jį kankino, bet nežadu ieškoti atsakymų. Dabar visas savo mintis sukaupsiu ties Lėja, kuriai tikiuosi viskas gerai. Ji dvi dienas praleido sandeliuose ir esu įsitikinęs, kad jie ją laikė toje patalpoje, kur išdavikai pasiekdavo savo kelionės tikslą. Bijau, kad tai merginą stipriai paveiks, bet vis viliuosi, kad stiprybė jos neapleido.
Išlipus iš automobilio, pasižiūriu į ligoninės pastatą ir nieko nelaukęs patraukiu vidun. Prieinu prie registratūros stalo ir pasižiūriu į jauną raudonplaukę, kuri net neatkreipė į mane dėmesį.
-Kur Lėja Miller?-nedaugžodžiauju. Ji tyliai pasisveikina ir komspiuteryje kažką patikrina.
-Kas busite jai?-paklausia.
-Mano apranga tau nieko nesako?-pakeliu antakį ir kad būtu aiškiau parodau savo ženklelį.
-Atsiprašau, agente. Ji intensyviniame skyriuje, trišimtai penktoje palatoje,-mergina greitai pasako, kur man reikia eiti ir aš sumurmėjęs ačiū, nueinu prie lifto. Užkilęs į reikiamą aukštą, akimis stebiu korteles su numeriais prie kiekvienų durų. Priėjęs prie mano ieškamų durų, gyliai įkvėpiu ir pasibeldęs įeinu. Palatoje pirmiausiai pamatau ponia Miller ir tą moterį su advokatu, o tik tada Lėja, kuri buvo pajungta prie daugybės aparatų.

Kaip ir žadėjau dar viena dalis! Ryt įkelsiu 29 dalį ir epilogą bei žinoma nuo rytojaus jau prasideda istorija su Eriku!