Force

2.1

Aštuonios dienos be įkyriosios Lėjos, man lyg visa amžinybė. Norėjau ją pamatyti, apkabinti, bet negalėjau. Žinau, kad ji man skambino, rašė ir siuntė balso pašto žinutes, o viskas ką aš galiu padaryti, tai ignoruoti ją. Neišdrįsčiau pažiūrėti jai į akys, kai žinau, kad jo brolis sės į kalėjimą, tiesiog neištverčiau. Ji buvo tokia laiminga, kai pasakiau, kad padėsiu jai, nors iš tikro, tai norėjau atitraukti ją nuo viso to bei sutvarkyti šį reikalą tyliai.

-Velniop,-sumurmu ir pakylu nuo sofos, kuri pastarosiomis dienomis tarnavo man, kaip lova. Nuėjęs į vonią, nusiprausiu veidą ir kelis kartus šukomis, perbraukiu per savo tamsius plaukus. Persirengęs į švarius rūbus, išeinu iš buto ir nueinu į liftą, kuriame kaip tik buvo mano šešiolikos metų kaimynė. Nors suprantu, kad ji vaikas ir visi tie hormoniniai reikalai dabar pas ją suaktyvėja, bet bandymas mane vylioti yra iš tiesu kvaila.

-Labas rytas,-ji meiliai pasisveikina ir sumirksi savo ilgomis, garantuotai priaugintomis, blakstienomis.

-Sveika,-šypteliu.-Kuris aukštas?

-Pirmas.

Man norint paspausti pirmo aukšto mygtuko, ji taipogi tai padaro ir mūsų rankos trumpam susiliečia. Vos nesusijuokiu dėl jos elgesio, bet išlieku ramus. Nesuprantu, ką tos jaunos merginos sau galvoja, bet puikiai pamenu, koks buvau jos amžiaus. Kai dar gyvenau priemiesti, turėjome kaimynę, kuri buvo maždaug trisdešimt penkerių. Ji labai seksualiai degindavosi savo kieme ir aš kone visa pusdieni praleisdavau prie lango ar net lauke stebėdamas ją. Jai atėjus į svečius, visada būdavau paslaugus ir bandydavau prisiliesti prie jos ir kiek pamenu, ji netgi pati pora kartu buvo palietus mano ranką. Galbūt ji irgi pastebėjo, jog suku ratus aplink ją. Todėl šiai merginai nieko ir nesakau, nes nenoriu jos įžeisti. Nėra taip, kad norėčiau, jog ji taip elgtus toliau, bet geriau busiu kantrus ir sulauksiu to momento, kai ji pati suvoks, jog tai kvaila. Man trisdešimt, kokie dar santykiai su nepilnamete?

-Geros dienos, pone,-vos lifto duris atsidaro, ji atsisveikina su manimi ir vizgindama savo užpakalį nueina. Tyliai prunkšteliu ir taipogi išeinu iš lifto nueidamas prie lauko durų. Nuėjęs iki savo automobilio, pasižiūriu į laikrodį ant savo rankos. Teismas jau prasidėjo, tad turiu pasijudinti.

Vos tik įėjęs į pastatą, apsidairiau ieškodamas pažįstamo veido. Prakeikit kamščiai mieste užgaišino mane ir aš bijau, jog jau pavėlavau. Noriu būti šalia jos, net jei tai ir reikš, kad meluosiu jai. Nesakysiu Lėjai, kad tai ir mano kaltė, jog jos brolis atsidurs už grotų ilgam. Ji neturi sužinoti, kad šis tyrimas priklausė man ir tai aš galutinai uždėjau paskutinius taškus jo byloje. Lėja manęs nekęstu, tai sužinojus, o aš negalėčiau jai niekaip išaiškinti, kad toks mano darbas.

Pasukęs už kampo pamatau ją su Eriku. Teismas jau baigėsi ir aš suknistai nespėjau. Vos jam uždėjus ranką ant jos pečio, ji ją patraukia ir atsisėda ant suoliuko.

-Lėja!-sušaukiu ir pradedu eiti link jos. Išgirdusi mano balsą, ji atsisuka ir kelias sekundes sustingusi stebi mane.

-Krisai,-jos lupas palieka kukčiojimas. Lėja atsistoja ir jau ruošiasi eiti link manęs, bet Erikas ją sustabdo.

-Tai jis pagrindinis bylos tyrėjas. Jo paskutinis žodis ir lėmė tokį Oskaro verdiktą,-sumurma jis jai. Tas šūdo gabalas turbūt juokauja. Kokio velnio jis jai tai pasakė?!

Mergina pasimetusi pasižiūri į jį, o tada atsisuka į mane.

-Tai tiesa?-paklausia.

-Lėja,-bandau paimti jos ranką, bet ji ją patraukia.

-Neliesk manęs,-tyliai taria.-Dabar viską suprantu. Visi tie žvilgsniai, bandymas atriboti nuo įvykiu, buvo tam, kad galėtum viską tyliai padaryti be mano žinios. Aš pasitikėjau tavimi, o tu man spjovei į veidą,-suurzgia ir mano nuostabai, pastumia mane.

-Lėja, prašau pakalbėkime kažkur kitur,-vėl bandau prie jos prieiti, bet ji vis atsitraukia.

-Daugiau nesiartink prie manęs,-su ašaromis pasižiūri man į akys ir nueina, lyg bučiau niekas. Mačiau jos akyse skausmą, vis dar matau jį ir kaltinu save, kad tai padariau jai. Nenorėjau jos skaudinti, bet padariau tai baisiausiu būdu ir nežinau ką man reikės padaryti, kad ji man atleistu. Aš melavau jai ir ne gana to pasodinau jos brolį į kalėjimą, nors ji taip tyrai tikėjo jo nekaltumu.

-Ji turėjo, tai žinoti,-Erikas pasižiūri į mane. Susiraukęs suimu jo marškinių apykaklę ir su jėga priremiu jį prie sienos netoli teismo durų.

-Kokio velnio jai tai pasakei? Kokia tau iš to nauda?-suurzgiu. Noriu trenkti jo galvą į sieną, bet turiu valdytis, kad nepatekčiau į bėdą.

-Nes ir taip daug jai melavai,-burbtėli ir bando mane patraukti nuo savęs, bet aš tik stipriau jį prispaudžiu prie sienos.

-Nelysk prie jos, nes pamiršiu, kad tu mano partneris,-sušnypščiu ir trinktelėjęs jį į sieną, nueinu.

Man išėjus iš teismo rūmų, pamatau Lėja sėdinčia ant laiptų ir tyliai verkiančią. Turiu ją palikti ramybėje, bent jau šiandienai, bet negaliu. Ji liūdna, įskaudinta ir tai tik mano kaltė. Suviliojau ją, priverčiau ją manimi pasitikėti ir paskui, kaip ji sakė, spjoviau jai į veidą. Turėjau dirbti savo darbą ir nesivelti su ją į pokalbį, bet nepadariau to, nes kai tik pamačiau ją, negalėjau nustoti galvoti. Mane sužavėjo jos charizma, vis dažniau prigaudavau save galvojant apie ją ir kaip priversti šią mažą būtybę susinervinti, kad ji surauktu savo mažą nosytę.

-Lėja,-sušnabždu ir atsisėdu šalia jos, bet ji atsitraukia.

-Palik mane ramybėje,-sukukčioja.-Tai tavo kaltė,-ji ašarotomis akimis į mane pasižiūri ir pakilus nuo laiptu pradeda eiti. Taipogi atsistoju ir pasivijęs ją įsitraukiu į savo glėbį. Lėja pradeda spurdėti, bando mane nustumti, bet aš nepaleidžiu jos. Negaliu ir nenoriu.-Paleisk mane!-suklykia.

-Aš atsiprašau,-sušnabždu jai į plaukus.

-Paleisk mane,-jos kukčiojimas pastiprėja ir pagailėjęs jos, pasitraukiu.-Tu savanaudis niekšas. Suteikei man viltį, leidai man manyti, kad viskas bus gerai ir tada padarai tokį dalyką! Kodėl? Ką aš tau padariau, kad taip elgiesi su manimi?

-Tai nėra susiję su tavimi. Aš nenorėjau, kad tu tai sužinotum taip,-sumurmu. Aš taip susimoviau, kad net pats stebiuosi, jog nesu pasmaugtas jos rankų. Turėjau perleisti bylą Erikui, bet norėjau pasirodyti geresnis už jį. Nemaniau, kad viskas pakryps tokia linkme.

-Tu net nebūtum man pasakęs!-pastumia mane ir nusivalo savo šlapius paakius.-Nesiartink prie manęs daugiau.

Tai pasakius, ji apsisuka ir pradeda eiti nuo manęs. Nesiveju jos, tik stebiu ir baiminuosi, kad tai paskutinis kartas, kai ją matau.

Pirma dalis! Patinka jums Kristoferio pozicija? O gal buvo geriau su Lėja? Komentuojame ir nepamirštame paspausti VOTE <3