Force

Epilogas

KRISTOFERIS

Šiandien paleidžia Oskarą Miller, bet aš negaliu dalyvauti. Turiu sutvarkyti visus reikalus dėl tėvo, o ir Fredson dėl kažko nori pakalbėti.
Tikėjausi palaidoti tėtį kuo greičiau, bet pirmiausiai turi būti atlikta ekspertyzė, kuria perduos Fredson. Iš karto jiems pasakiau, kad nenoriu žinoti smulkmenų, nes žinau, kad tai gali paveikti ir mane. Noriu greičiau atversti naują, švarų lapą ir pradėti viską iš naujo.
-Kristoferį!-išgirstu viršiniko rėkimą ir atsisukęs, pamatau jį koridoriaus gale.
-Kaip tik ėjau pas tave,-sumurmu ir paspaudžiu jam ranką.
-Daug popierizmo dėl šios bylos, bet džiugu žinoti, kad viskas su ja baigta,-nusišypso ir atidaręs kabineto duris, įleidžia mane pirma.
-Taip, man irgi,-šyptėliu ir įėjęs į vidų, atsisėdu ant kėdės priešais jo stalą. Fredson uždaro duris ir nusivilkęs švarką, taip pat atsisėda.-Apie ką nori pakalbėti?-paklausiu.
-Apie tai,-jis atkiša man lapą ir aš iš karto pastebiu žodį "Atostogos".
-Nesupratau,-susiraukiu.
-Tu jau trejus metus dirbi be atostogų, noriu, kad pailsėtum. Pabūk su savo mergina, atsipalaiduok, pakeliauk, o tada galėsi grįžti. Jei ne tavo užsispyrimas, ši byla vis dar kabotu ant klaustuko, bet tai tu pasitikėdamas savo abejonėmis ją užbaigei. Pagaliau Vincento šutvė sės už grotų ir gatvės nebebus nuodijamos narkotikais.
-Aš nesijaučiu pavargęs ar norintis pailsėti,-truktėliu pečiais.
-Jei man rūpėtu tavo nuomonė, nebūčiau visko padaręs be tavo žinios,-mirktėli,-O dabar eik ir nedrįsk rodytis darbe per visas atostogas, antraip suvarysiu visą apkabą tau į užpakalį,-mosteli ranka ir prisitraukia krūvą dokumentų, kuriuos reikia užpildyti.
Pasimetęs, pakilu nuo kėdės ir lėtai išeinu iš kabineto. Taip senai atostogavau, kad net nežinau, ką šiomis dienomis man reikės daryti.

LĖJA

Aš stoviu viena prie kalėjimo vartų ir laukiu savo brolio. Pamelavau mamai ir pasakiau, kad brolį paleis tik po pietų, nes žinau, kad ji ateitu ne viena. Nenoriu, kad jis vos išėjęs susinervintu ir visa ši diena nueinu šuniui ant uodegos.
Jau tuoj, bet kurią sekundę, jis išeis ir pagaliau aš galėsiu jį apkabinti. Be proto jo pasiilgau ir noriu tiek daug jam pasakyti. Neslėpsiu nuo ji nieko ir papasakosiu kiekvieną smulkmeną, kuri nutiko jam būnant kalėjime. Esu įsitikinęs, kad jis nenorės grįžti namo, todėl susitariau su senu tėčio draugu, kuris leido mums pagyventi jo bute iki kol jis grįš iš Europos.
Išgirdusi, kaip vartai prasidaro, sutelkiu visą savo dėmesį į juos. Jaučiu, kaip mano rankos pradeda drebėti, kai neužilgo pamatau savo brolį išeinantį į laisvę.
-Oskarai!-surėkiu ir puolu bėgti link jo. Vos mano rankos apsiveja jo liemenį, pajaučiu riedančias ašaras mano skruostais.
-Sveika mažoji nevykėle,-jis sušnabžda ir pabučiuoja man į plaukus.
-Pasiilgau tavęs,-sušniurkščiu nosimi.
-Aš tavęs irgi,-jis šiek tiek atsitraukia nuo manęs ir nuvalo man ašaras, bet jos vis nesustoja riedėjusios.-Nagi neverk, juk viskas gerai.
-Žinau, aš tiesiog laiminga,-nusišypsau.
-Geriau nusivesk savo brolį pavalgyti, nes mirštu iš bado,-nusijuokia ir permeta savo ranką man per pečius.

-Atrodo, kol buvau kalėjime, pas jūs čia vos ne karas vyko,-prunkštėli ir atsikanda šokoladinio vaflio.
-Taip,-palinksiu.-Eisi aplankytu mamos?
-Nemanau. Ji netikėjo manimi, todėl manau turiu teisę būti įsižeidęs,-pavarto akys.
-Tai dėl tos moters, ji turbūt kažko primelavo jai, kad ji taip pasielgė,-sumurmu.
-Koks skirtumas, nenoriu daugiau apie juos kalbėtis, geriau papasakok apie savo kriminalistą vaikiną,-mirktėli.
-Iš kur tu žinai?-susiraukiu.-O ir mes ne pora.
-Kalėjime kalbos greitai sklinda,-nusijuokia.-Be to, ką reiškia jūs ne pora?
-Ta ir reiškia,-truktėliu pečiais.
-Nebūk išranki ir neatsisakyk nuosavo policininko namuose,-nusijuokia ir aš jam trenkiu per petį. Pajutusi, kaip suvibruoja telefonas, išsitraukiu jį ir pamatau nežinomo numerio žinutę.

"Ar turėtum laiko rytoj vakare nueiti su manimi į pasimatymą? K.D"

Tokia gaida aš baigių šią istoriją. Galbūt tikėjotes kitokios, galbūt nuvyliau, bet jau kuris laikas ją įsivaizdavau būtent tokią. Nemeluosiu, iš pradžiu norėjau viską baigti kiek liūdniau, bet jau esu minėjusi, kad liūdnos pabaigos man nėra prie širdies.
Gaila išsiskirti su šia istorija, bet jau jaučiu, kad laikas ją baigti. Nenoriu nieko perspausti ar privelti kokių nesqmonių, todėl taip anksti ir nusprendžiau ją baigti ;)
Ačiū visiems, kurie skaitė, ypač tiems, tiksliau toms, kurios komentavo. Dėl jūsų aš nesustoju rašyti. Myliu!

Nauja istorija išeis šiandien, bet vėlai, šiek tiek nesigavo ankščiau visko padaryti. Atsiprašau už nesklandumus ❤️