Force

28 Dalis

"Melisa" Tai buvo Oskaro balsas.

"Neskambink mane, Oskarai. Puikiai viską paaiškinai praeita karta"

"Žinau, aš mulkis, bet man tikrai reikia su tavimi pakalbėti"

"Kalbėk su mergina, su kuria palikai klubą" Melisos balsas pakyla ir fone pasigirsta, lyg stiklo dužimas.

"Nenoriu su ja kalbėti, ji gana įkyri"

"Tai ne mano bėdos"

"Nagi, susitinkam ir mes galėsime pakalbėti" Atpažįstu šią Oskaro balso intonaciją. Jis visada ją nustato, kai ko nors nori ir dažniausiai jam pavyksta laimėti. Melisa tik sumykia ir girdžiu, kaip jis pradaro turbūt duris."Aš pakeliui" sumurma ir prieš išsijungiant išgirstu, kaip sako "Iki Bele".

Tai ta naktis, kai ji mirė. Turi būti ta. Nors žinojau, kad tai ne jo darbas, bet dabar turiu ir įrodymą, kad išėjus jam, ji dar buvo gyva. Kažkas nori ji pakišti ir pats išsisukti nuo bausmės. Noriu jau dabar šokti iš lovos ir bėgti su įrašu pas Kristoferį, bet kažkodėl manau, kad tai būtu kvaila idėja. Jis sakė man nesikišti ir žinau, kaip tam kontrolės maniakui ši mintis nepatiktu. Pirmiausiai susitiksiu su Melisa ir pakalbėsiu apie šį skambutį. Kokie jų santykiai buvo ir kodėl jis primigtinai reikalo su ja susikti?

Padėjusi telefoną, atsiguli ant šono ir apsikabinu pagalvę. Abejoju ar sugebėsiu užmigti, nes galvoje vis atkartoju jų pokalbį. Ji minėjo, kad pažįsta mano brolį, bet dabar pradedu manyti, kad tarp jų buvo ne paprastas ryšis. Oskaras niekada apie ją nekalbėjo, nors po šių įvykiu, suprantu, kad daug ko apie jį nežinau.

Atsikeliu ryte net nesuskambus žadintuvui. Nors prastai miegojau, bet nesijaučiu dabar mieguista, kaip tik, noriu kuo greičiau eiti į darbą. Iki savaitgalio vos kelios dienos, tad turiu susigalvoti veiklos, jog laikas praeitu greitai.

Nuvyksi į darbą, jau prie baro randu, kelis laukiančius lankytojus, tarp jų ir Danielių. Jis maloniai man nusišypso ir aš atsakau jam tuo pačiu. Atrakinusi duris, nueinu iškart prie baro, kad galėčiau priimti užsakymus. Šis vieta vienintelė iš man žinomų, turi nealkoholinio alaus ir tai mane lengvai tariant, žavi. Pirmiau maniau, kad visi šie lankytojai gera vos prašvitus saulei, bet dabar suprantu, kad labai klydau. Žinoma, pasitaiko ir tokių, kurie neatsisako svaigalams.

Įpylusi visiems po bokalo alaus, atsisėdau ant kėdės bandydama suprasti Mike duotus dokumentus. Kasdien turiu užpildyti reikiamas skiltis, kuriuose nurodau, kiek buvo lankytojų ir kiek kas užsisakė.

-Brangute, įpilk dar,-Danielius paprašo ir aš šyptelėjus paimu jo bokalą.-Tau reikėtu eiti dirbti normalų darbą, o nesitrinti čia su senais girtuokliais.

-Bet jus ne toks,-mirktėliu.

-Vistiek, tai nėra gerai. Esi labai jauna, gali daug ko pasiekti,-dėl kažkokių priežasčių man patiko jo rūpestis. Be šeimos narių, daugiau niekas dėl manęs nesijaudino. Šis vyras nepažįsta manęs, bet jam rūpi mano ateitis. Ar gali būti kažkas gražesnio?

Vis dėl to pasilieku tylėti, nes nežinau, kokios reakcijos jis tikis. Noriu jam padėkoti už rūpestį, bet nemanau, kad tai būtu tinkama ir laiku. Nepažįstu šio vyro ir nežinau, kaip jis reaguotu sužinojęs apie mano brolį. Nenoriu dabar prisileisti prie savęs naujų žmonių, nes bijau, kad tai gali mane įskaudinti.

Praėjus kelioms valandoms nuo darbo pradžios, į barą įeina Mike, kuris rankose laikė baltą aplankalą. Pamatęs mane, jis plačiai nusišypso ir prieina arčiau.

-Sveikas,-pasisveikinu.

-Labas, kaip sekasi?-paklausia ir atsisėda ant baro kėdės.

-Gerai,-šypteliu ir įpilu alaus vienam iš klientų.-O kaip tau?