Pakliūti ne vietoje ir ne laiku, nėra pasiteisinimas, bet įrodymas, kad gyvenimas mėgsta krėsti išdaigas. Taip nutiko Lėjos broliui Oskarui, kuris yra suimamas už dvidešimt vienerių metų Beles Schumeiker nužudymą. Nors visi įrodymai ir yra prieš jį...
Lyg numetęs sunkų akmenį nuo pečiu, atsidustu. Ji čia ir Gordon jos nerado. Neslėpsiu, esu nustebęs, kad ji atėjo čia, nes maniau, kad jos pyktis jaučiamas man yra didžiulis.
-Nieko tokio,-šypteliu ir atsistoju prie jos.-Eikš,-ištiesiu jai ranką ir ji lėtai suėmusi ją atsistoja nuo šaltų laiptų.
-Tu turi atsarginį raktą?-ji trumpam žvilgteli ir aš palinksiu.
Mums įėjus į pastatą, mano akys pagauna mano jaunosios kaimynės žvilgsnį. Ji pasimetusi nužiūri Lėja ir kiek susiraukia, kas mane priverčia šyptelti. Įlipus į liftą, paspaudžiu savo aukšto mygtuką ir atsiremiu į veidrodinę sieną. Miller nejaukiai atsistoja prie manęs ir žaidžia su savo per didelio megztinio rankovėmis. Spėju šis rūbas priklauso jos broliui, nes galiu užuosti vyriškus kvepalus.
-Ar esi alkana?-paklausiu rakindamas buto duris.
-Šiek tiek,-sumurma ir man atidarius duris pirma įeina.-Ar tu tapai netvarkingu?-prunkšteli ir nieko nesupratęs įeinu į apartamentus pamatydamas suverstą svetainę.
-Tai ne aš,-susiraukiu.-Buk šalia manęs,-paliepiu ir prieinu prie komodos, kuri atrodo yra vienintelis baldas nenuverstas. Atsidaręs stalčių, pakeliu jo dugną ir išsitraukiu ginklą, kurį laikau ekstra atvejams.
-Ką tu darai?-ji išsigandusi pasižiūri į mane, bet aš nieko neatsakau, nes pirmiausiai turiu patikrinti ar čia yra saugu.
Eidamas lėtai dairiausi ir tikrinu kiekvieną vietą, kur galėtu kažkas slėptis. Aplinkui viskas suversta ir pirma idėja šovusi man į galvą yra, kad kažkas bandė mane apvogti. Priėjęs prie miegamojo durų, ženklais parodau Lėjai nejudėti. Duris kiek praviros, bet kambaryje tylu. Lėtai įeinu į kambarį ir apsidairiau pamatydamas ant sienos raudonomis raidėmis užrašytą užrašą "Išdavikas".
-Atrodo, tai ne vagystė,-sumurma mergina ir didžiulėmis akimis stebi sieną.
-Atrodo,-vos girdimai tariu. Turbūt tai Gordon, nes daugiau neturiu idėjų, kas galėtu tai padaryti. O jei aš neklystu, tai reiškia, kad jis žino, kas aš toks.
-Ką darysi?-paklausia.
-Paslėpsiu tave,-pasižiūriu į ją.
-Ką? Kaip suprasti?-pasimeta, bet aš nieko neatsakęs, išsitraukiu telefoną ir surenku viršininko numerį. Nežinia ar jis atsilieps, nes jau gana vėlu, bet vis tikiuosi. Tik jis gali man padėti.
-Kristoferi, ar matai kiek dabar valandų?-sumurma atsiliepęs.
-Mane išaiškino,-burbteliu ir kitame laido gale esantis žmogus nutyla.-Man reikia, kai ką paslėpti.
-Atvažiuok,-jis padeda ragelį daugiau nieko nepridūręs ir aš pirštais perbraukiu per plaukus. Nemeluosiu sakydamas, kad tai manęs nesunervino. Aš galimai sugadinau savo misiją ir dabar tarp gaujų prasidės karas. Visi mane medžios, o norėdami pakenkti man, darys tai per Lėja.
-Krisai, atsakyk,-mergina kumšteli man per petį ir aš pagaliau sukoncentruoju savo žvilgsnį į ją.-Kas vyksta?
-Nieko, tau nereikia jaudintis,-šypteliu, kiek įmanoma įtikinamiau. Nenoriu jos versti jaudintis. Aš ir vėl imuosi melo, bet šis kartas kitoks. Jei ji žinotu, kad yra medžiojama, tikrai nebūtu laiminga ir abejoju ar galėtu ramiai išsėdėti. Man reikia, kad ji būtu rami ir nekeltu panikos.-Važiuosime, kai kur. Ten galėsi pagyventi, kol sutvarkysiu visus reikalus.
-Ką? Ne. Aš nenoriu,-papurto galvą.-Atėjau čia, nes neturėjau kito pasirinkimo, bet tai nereiškia, kad atleidau tau ir noriu turėti su tavimi kažką bendro.
-Lėja nepradėk,-suburbu pasiimdamas taše ir pradėdamas dėti išmėtytus rūbus.-Neturi pasirinkimo šiuo atveju.
-Aš niekada neturiu pasirinkimo!-surėkia.-Tu negali elgtis, kaip panorėjęs, tik ne šįkart! Tu išdavei mano pasitikėjimą, tu išdavei mane ir mano viltį! Padarei tai dėl to, kad noriu būti pats geriausias savo srityje!
-Lėja, baik,-susiraukiu antakius.-Ne laikas dabar čia aiškintis, ką aš padariau,-suurzgiu. Žinau, kad esu to vertas ir po velniais, aš džiaugiuosi, kad ji bent jau kalba su manimi, bet kai dabar vyksta tokie dalykai, nenoriu, jog laiką gaištume rėkdami vienas ant kito. Pirmiausiai turiu ją paslėpti, o tada jau ji galės rėkti ant manęs, kiek tik nori.
-Ne! Aš daugiau nežadu tau nusileisti,-sušnypščia ir apsisuka eiti iš čia. Užsisegęs tašę, paimu ją ir pasiveju Lėja, kuri jau netoli durų.
-Eisi su manimi.
-Niekur aš neisiu, o ypač su tavimi,-sumurma. Pavartau akys ir supratęs, kad ji taip lengvai nepasiduos, pagaunu ją už rankos.-Paleisk mane, nes taip trenksiu...
-Kur gi ne,-neleidęs jai pabaigti, kiek pritupiu ir apsivijęs ranką jo kojas, persimetu ją per petį. Užtrunka kelias sekundes, kol ji supranta, kas vyksta, bet ilgai nesidžiaugiu jos ramia būsena.
-Kristoferi Drake, nuleisk mane,-trenkia man per nugarą, bet tas manęs neišgąsdina.
-Nuleisiu, jei pasakysi, kad eisi su manimi,-išeinu iš buto ir užrakinu duris. Vėliau atvažiuosiu čia, galbūt piršto antspaudų rasiu ar kažką, ką galėjo tas asmuo pamesti.
-Gerai, aš pažadu!-cyptėli ir aš nuleidžiu ją ant žemės.-Tu tikras mulkis,-suurzgia.
-Einam,-paliepiu ir leidžiu jai eiti pirmai, kad galėčiau ją stebėti. Leidžiantis liftu mes tylime ir ši tyla mane kiek nervina. Noriu su ją kalbėti, noriu, kad ji man pasipasakoti, bet aš to nevertas. Pirma ištaisysiu savo klaidas, o tada bandysiu atgauti ją.
Išėjęs į lauką, persimetu tašę per petį ir parodau jai pirštu į savo automobilį, nes ji jau pradeda eiti į kitą pusę. Matau, kaip ji pavarto akys, bet stengiuosi tai ignoruoti.
Išsitraukęs raktelį, paspaudžiu atrakinti ir vos man tai padarius nuaidi garsus sprogimas. Mano automobilis paskęsta liepsnose, o Lėja, kuri taip stengėsi laikytis nuo manęs, dabar yra prisiglaudus prie mano krūtinės.
Kaip ir žadėjau, ramios dalys jau baigias ;D Tikiuosi dalis patiko, nepamirškite paspausti VOTE ir pakomentuoti! <333
Dėkoju merginoms, kurios džiugina mane savo komentarais <3
viltut_14
ZelenaSalik
Narrylavme
RamintaLenkeviit
Mustynes--
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
