Force

2.18

Vartydamas dienoraštį negalėjau nustoti šypsotis. Ši mergina daugiau partnerių pakeitė per kelis mėnesius, nei aš per visą savo gyvenimą. Apie kiekvieną vaikiną Bele yra išsamiai aprašius: koks ūgis, plaukų spalva, bei net kokio dydžio jų lytiniai organai. Paskutiniai jos partneriai- vietiniai. Žinau juos, nes ne karta viešėjo nuovadoje už vagystes. Žinoma labiausiai mano dėmesį patraukė Oskaro vardas. Jis buvo apibrauktas raudonai, o šalia jo parašyta "Jau greitai".
-Ko šypsaisi?-išgirstu Lėjoz balsą.
-Nesvarbu,-nepasižiūriu į ją ir toliau nagrinėju knygutę. Atvertęs paskutinį puslapį ir perskaitęs kelis sakynius, susiraukiu. Ji kalba apie baimę ir norą ištaisyti savo klaidas. Vidurį lapo yra apibrauktas sakynis "Aš noriu pasveikti", o po jo eina sakynis apie slypintį blogį.-Aš stebiu sieną ir nors žinau kas ten yra, aš bijau tai paiimti. Jie mane suras ir aš privalėsiu sumokėti,-garsiai perskaitau sakynį iš merginos dienoraščio.
-Ji apie tai rašė ir pradžioje. Skambėjo maždaug taip: "Vaikystėje dažnai ieškodavau lobių savo namuose ir nors esu senai jau nebe vaikas, šįkart tikrai kai ką radau. Siena mano kambaryje tapo mano geriausiu draugu",-pakeliu akys į rudaakę ir pamatau, kaip ji atsikanda banano žiūrint man į akys. Aš esu įsitikinęs, kad ji net nenutuokia, kokia įtaka daro jos tokie veiksmai.
-Reikės nuvažiuoti ten ir pat...-užsikertu, kai ji vėl atsikanda vaisiaus ir nusuku akys, kad tik nepradėčiau seiliotis, kaip nekaltas bernužėlis. Pastarosiomis dienomis, man vis sunkiau valdytis ir prigaunu save galvojant apie ateitį su Lėja.-Reikės nuvykti iki to namo,-atsikosėjęs pasakau ir nuleidžiu akys į knygutę mano rankose.
-Ar viskas gerai?-jos klausimas taip nekaltai nuskamba, kad sukandu dantis ir sugniaužiu dienoraštį rankose, jog nenusikeikčiau.
-Viskas gerai,-sumurmu ir trumpam į ją pasižiūriu. Nelengva ignoruoti šią merginą ir nors visai to nenoriu, geriau reikėjo ją palikti pas Melisa.

Praėjus kelioms valandoms, užlipu į antrą aukštą ir nueinu tiesiai į vonią. Lėja jau turbūt miega, todėl bus nors kiek ramiau. Nusirengęs pradarau dušo kabinos duris ir įeinu. Mano kūną pasiekus šiltam vandeniui, užmerkiu akys. Laukiu ir tuo pačiu nelaukiu tos akimirkos, kai pasibaigs ši byla. Nenoriu palikti Miller, bet negaliu būti toks savanaudis. Mano tėvai nenugyveno ilgai ir laimingai, kokia tikimybė, kad mes nugyvensim? Nenoriu, kad dėl manęs ji jaudintusi, o tuo labiau, nenoriu jos netekti. Nežinia su kokio plauko žmonėmis man teks man dirbti.
-Krisai,-pramerkiu akys išgirdęs merginos balsą.
-Taip?-atsiliepiu ir nors dušo kabinos stiklas gerokai aprasojęs bei yra padengtas vandens lašais, aš galiu įžiūrėti ją stovinčią prie vonios durų.
-Man skauda galvą ir aš nerandu vaistų nuo skausmo, gal gali pasakyti, kur jie?
-Turiu automobilyje, tuoj baigsiu maudytis ir atnešiu.
-Galiu pati atsinešti, tik pasakyk kur raktai,-jos balsas sarkastiškas, matyt bus įsižeidus, kad neleidžiu jai nieko pačiai daryti.
-AŠ tavimi nepasitikiu,-sumurmu ir prasiskalavęs galvą, užsuku čiaupą.-Žadi čia ir stovėti?-paklausiu dar būdamas dušo kabinoje.
-Taip,-Lėja atsako tvirtai ir aš priimu tai kaip iššūkį. Atidaręs stiklines duris, pamatau ją stovinčią vos du metrai nuo manęs. Pamačiusi, kad esu neprisidengęs, ji greitai nusuka akys ir pradeda kramtyti lupą. Lėtai prienu prie jos ir mergina pakelia į mane akys. Vos vos nusišypsau ir pasilenkiu link jos, bet vietoj to, kad ji mane atstumtu, Lėja sustingsta ir dideliomis akimis mane stebi.
-Rankšluostis,-prabylu.
-Ką?-sušnabžda pasimetus.
-Už tavęs yra rankšluosčiai. Mam reikia vieno,-pašaipiai nusišypsau ir pagaliau ji atsitoki bei pasitraukia. Pasiėmęs vieną ranšluosti, apsiveju juo savo juosmenį. Dar karta pasižiūriu į Miller ir pamatęs jos paraudusį veida, šypsodamasis išeinu iš vonios kambario. Priėjęs prie spintos, pasiimu apatinius ir treningines kelnes. Šioje sodyboje daugiau nieko kito ir neturiu, tad rytoj manau teks grįžti į miestą bei prigriebti kelis daiktus tiek man, tiek Lėjai.
Apsirengęs ir nusausinęs plaukus rankšluosčiu, nusileidžiu į apačią ir išeinu į lauką. Atsirakinęs automobilį, paimu vaistus ir vėl grįžtu į vidų. Merginą randu virtuvėje geriančią vandenį.
-Štai,-padeda prie jos tabletes ir ji vos šyptelėjusi, tyliai padėkoja. Nieko nesakau jai, tik linktėliu. Užlipęs į antrą aukštą, nueinu į miegamąjį ir atsigulu į lovą. Rytoj taipogi turiu susitikimą su Oskaru. Turiu jam pranešti apie jo tikrą biologinį tėvą, nors tai ir nėra mano reikalas. Nežinia, kaip jis reaguos į tai ir ar nepradės jausti pykčio savo mamai.
Vos užmerkiu akys, mano telefonas suskamba ir aš suurzgęs jį paimu nuo naktinio staliuko.
-Klausau Fredson.
-Pagavome Dave,-vos porą jo pasakytų žodžių išsklaido visus miegus ir aš pats nepastebiu, kaip greitai pakylu iš lovos.-Atrodo jis dar nežino, kas tu toks.

Dar viena rami dalis, bet daugiau to nebebus. Tikiuosi dalis patiko, nepapamirškite paspausti Vote ir pakomentuoti!