Force

25 Dalis

Visa naktį prasivarčiau lovoje negalėdama užmigti. Noriu jam pasakyti, bet nežinau kaip. Bijau, kad tie įrodymai bus sunaikinti, bijau, kad jis yra tas išdavikas. Turiu juo pasitikėti, bet kažkas širdyje man neleidžia. Tai turbūt baimė, turi būti ji.

Už lango jau šviesu, bet žadintuvas dar nesuskamba. Nesikeliu patikrinti kiek valandų, nes juodaplaukio ranką stipriai mane laiko per liemenį. Nesiskundžiu tuo, man patinka, bet nežinau, kur tai mus veda. Nenoriu būti ta mergina, kuri būna su vyru be jokios garantijos dėl santykių. Man reikia etiketės, man reikia saugumo jausmo, o tarp mūsų nei to, nei ano nėra. Mes įstrigę ir aš gyliai viduje žinau, kad niekas nepavyks. Jis kriminalistas, tiriantis mano brolio bylą, būtu neteisinga nei Oskaro, nei mano mamos atžvilgiu, jei pasielgčiau taip. Daugiau nieko šiame gyvenime neturiu be jų ir aš nenoriu rizikuoti juos prarasti dėl vyro, kuriam aš turbūt net neįdomi.

Pasuku veidą į Kristoferio pusę ir kelias minutes tyrinėju jį. Miegodamas jis atrodo toks ramus ir pažeidžiamas, kad trumpam net pamirštu, kokia situacija mus supa. Jei tik būčiau ji pažinusi, kitokiomis aplinkybėmis, viskas būtu kitaip. Žinau, kad būtu.

-Jaučiu tavo žvilgsnį,-sumurma. Jo balsas kimus, bet velniškai seksualus.

-Atleisk,-sušnabždu, bet nenusuku akių. Kai Drake atsimerkia, nuraustu. Jo akys nepaleidžia manųjų ir atrodo jis kiaurai permato mane. Galiausiai po itin keistos minutės, jis nusisuka ir paima telefoną, kad patikrinti kiek valandų.

-Dar turime laisvą valandą.

-Dar tik septynios?-paklausiu. Jis linkteli ir atsisėdęs pasiraižo. Man patinka matyti jį tokį atsipalaidavusi, atrodo, lyg tai būtu kitas žmogus. Galbūt jis darbe užsideda kaukę, kad atrodytu pavojingesnis, ar visgi tai jo natūralus būdas ir šis, laikinas gerumas, yra tik vaidyba? Įprastai paklausčiau jo to, bet šįkart lieku tylėti. Ne dėl to, kad bijau, tiesiog nenoriu pyktis. Ši naktis buvo viena gražiausių kokių esu turėjusi ir aš jos nenoriu sugadinti savo kvailais klausimais.

Kristoferiui pakilus iš lovos, greitai nusuku akys. Jis tik su apatiniais ir na... Na jam reikėtu susitvarkyti, ten apačioje. Kai jis nueina į vonią, lieku gulėti lovoje. Žiūriu į lubas ir galvoju apie viską: šiandienos naktį, Melisa ir jos pagalbą, mano brolį, mama. Gyvenimas tapo keistas ir baugus, bet negaliu jo smerkti, nes mes patys jį tokį susikūrėme. Norėčiau, kad jis būtu atlaidesnis ir duotu pagalbos ranką, bet tada mintys užlieja tėčio pasakyti žodžiai: "Turi išsikovoti savo vieta po saule. Pasaulis, kuriame gyvename yra pilnas pykčio ir agresijos. Tik tu vienintelė gali jį padaryti kitokiu. Paversk savo pasauliu vieta, kurioje norėtum gyventi." Tuo momentu aš nesupratau žodžių reikšmės, bet dabar žinau ką jis turėjo omeny. Turiu kovoti visomis jėgomis iki kol gyvenimas išsiurbs iš manęs paskutinį kraujo lašą. Nepasiduosiu ir nesvarbu, kad visas pasaulis iš manęs juoksis. Aš įrodysiu, kad mano brolis nėra kaltas ir vos tik apie tai pasklis žinia, visiems pasakysiu "sakiau".

-Niekada nemačiau tavęs tokios pasinėrusios į savo mintis,-išgirstu Kriso balsą. Kai atsisuku, jis yra pilnai apsirengęs ir rankoje laiko stiklinę vandens.-Atnešiau atsigerti.

-Ačiū,-padėkoju ir paimu iš jo stiklinę.

-Tai apie ką galvoji?-paklausia ir akimirkai mano kūną užvaldo agresija. Koks po velniais jo reikalas? Nuo kada jam rūpi? Kodėl apskritai jis domisi manimi ir ką aš čia veikiu? Vis dėl to, aš nusiraminu. Jis nekaltas. Taip, Kristoferis pasodino mano brolį į kalėjimą, bet tai jo darbas. Jis tiki Oskaro nekaltumu, jis taip sakė.

-Apie brolį,-sumurmu atsigerdama vandens.

-Tu per daug aukojiesi tam reikalui. Nukentėsi Lėja,-atsidusta ir atsisėda prie manęs.-Pažadėk, kad nesikiši į bylą. Pažadėk, kad nieko nedarysi man nepasakius ir kad neaukosi savo gyvybės brolio labui. Pažadėk tai,-jo akys nepaleido manųjų ir nors noriu nutraukti mūsų žvilgsnių kovą, aš negaliu.