Force

2.14

Ant kiek šiuo momentų man nesiseka, kad net juokas ima :D parašiau dalį jau prieš savaitę, taisiau klaidas PY@T kažkas kompui susibalamutrino išsitrynė viskas. Susinervinau, parašiau puse dalies ir galvojau pratęsiu kitą dieną, nes nu jau buvau arti tos ribos, kai įdėja išmesti tą aparatą pro langa, tapo visai normali. Na ateina kita diena, ieškau kur mano dalis...NĖRA?!! Vėl susinervinu, bet nepasiduodu ir ieškau. Atrandu failą, o ten tik suknisti du sakyniai. Tai va taip gavosi, kad viska mečiau ir kelias dienas iš vis nelindau prie rašymo :D atsiprašaaauuu

Įėjęs į apklausos kambarį, pamatau prie stalo sėdinti juodaplaukį vyrą su jau pradedančiais žilti plaukais. Jis nepakelia galvos, tik matau, kaip jo lupų kampučiai pakyla.
-Senai mane bebuvo aplanke kriminalistai. Jau maniau, kad pamiršot,-jo balsas užkimęs ir tylus. Nieko kol kas nesakau, bet išleidžiu sunku atodūsį ir atsisėdu priešais jį.-Ką tokio gero padariau, kad atėjai manęs aplankyti?-pagaliau jis pakelia savo akys į mane ir dabar pastebiu jo panašumą su Oskaru.
-Esu agentas Kristoferis Drake...
-Kokie formalumai,-prunkštėli ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės.-Eik prie reikalo vaike.
-Girdėjau dekoruoji savo kamerą. Ar norėtum paaiškinti ką reiškia tos raidės?
-Leisiu tau išsiaiškinti. Juk negaliu atimti iš jūsų darbo,-nusišypso.
-Matai, aš jau žinau ką tai reiškia, bet leidžiu tau viską paaiškinti.
-Norėčiau sužinoti ką tu žinai,-matau, kad jis bando mane išprovokuoti, bet šiuo momentų, aš gana geros nuotaikos.
-Tavo pavaldiniai gerai sužaidė žaidimą. Pirmiausiai manėm, kad tos raidė susidelioja į "Remill" arba "Rellim". Šie žodžiai yra susiję su jūsų veikla ir jei būčiau vienas iš tų kvailų policininkų, daugiau net nesikapstyčiau, bet matai šis raidžių derinys atskleidė dar vieną žodį, o tiksliau pavardę-Miller. Nelaukiau ilgai, nuėjau ir pakalbėjau su tos pavardės savininkę Karolina Miller. Pasirodo kažkada šėlai su ja ir net turi bendrą vaiką. Taigi klausimas- ko tau reikia iš jo?-uždavus klausimą, nenuleidžiu nuo jo akių. Žinau, kad jis nėra toks kvailas ir neleis jo planams sužlugti. Net dabar jis neisšiduoda ir ramiai sėdi, bet aš žinau, kad esu teisus.
-O tu protingesnis nei tavo tetušis,-nusijuokia ir šlykščiai nusišypso. Akimirkai atrodo širdis sustoja plakusi, bet priminu sau, kad negaliu jam leisti manęs išblaškyti.-Ar žinai, kur tavo tėvelis?
-Juk supranti, kad nepavyks tau manęs išmušti iš vėžių,-pavartau akys. Neneigsiu, kad jo klausimas išmušė mane iš vėžių, bet suprantu, kad tai vienas iš jo kvailų žaidimų.
-Geras žmogus buvo, bet nevykęs policininkas. Galvojo, jog sugebės apsukti mane aplink pirštą ir sužlugdyti mano verslą, bet net ir čia sedėdamas, aš valdau šį miestą.
Sukandu dantis ir suspaudžiau kumštį, pajausdamas, kai visi kontrolė slysta iš mano rankų.
-Ko to reikia iš Oskaro?-paklausiu vėl, stengdamasis nukreipti temą apie mano tėvą ir grįžti prie pagrindinio klausimo.
-Pats laikas jam susitikti su tetušiu,-Vincentas garsiai nusikvatoja ir aš kelioms sekundėms sustingstu. Mintyse greitai sudėlioju visus taškus ir supratęs jo ketinimus, nusišypsau.
-Tu pakišai jį,-sumurmu.-Sužinojau viską ko man reikėjo,-burbtėliu ir pakilęs nuo kėdės, išeinu pro duris. Eidamas koridorių, pamatau Eriką, kuris kalbėjosi su kalėjimo viršininkų.
-Ar ką nors sužinojai?-paklausia.
-Oskaras nežudė Beles Schumeiker,-pradedu kalbėti,-Tai padarė kažkas iš jo žmonių. Jam reikėjo, kad Oskaras sėstu į kalėjimą.
-Kam?-įsikiša šalia stovintis vyras.
-Kita savaitė Miller bus perkeltas į sugriežtintą kalėjimą. Spėkit į kokį?
-Į šį,-Erikas ilgai negalvojęs atsako.-Tai suplanuotas susitikimas.
-Būtent. Ryt nuvyk pas prokurorą, o aš nuvažiuosi iki Oskaro. Reikia jį perspėti,-paliepiu ir rudaplaukis linktėli.

Įsukęs į daugiabučio aikštelę, užgesinu variklį ir išlipu iš automobilio. Įėjęs į pastatą vis negaliu nustoti galvoti apie Viljamo žodžius. Suprantu, kad mano tėvas jau senau miręs, bet vis negaliu su tuo susitaikyti. Nesitikiu, kad atrasiu kada jo palaikus, bet tikiuosi, kad rasiu jo žudiką ir priversiu jį kentėti.
Pakilęs liftu į reikiamą aukštą, prienu prie durų ir man norint jas atrakinti, pastebiu, kad jos nėra užrakintos. Tyliai pradarau duris ir mano uoslę pasiekia keptos vištienos kvapas. Prireikia laiko, kol suprantu, jog turbūt Lėja gamina valgyti ir nors kaip kvailai atrodytu, aš jaučiuosi, lyg būčiau pats laimingiausias šunsnukis pasaulyje.
-Labas,-pasisveikinu įėjęs į svetainę. Man vis dar keista, kad ji mano virtuvėje ir jos pyktis kažkiek atslūgo.
-Labas,-ji tyliai pasisveikina, aiškiai išsigandusi, kad aš grįžau.-Aš čia truputi gaminu. Pamaniau busi išalkęs,-mergina pilnai atsisuka į mane ir dabar galiu ją nužvelgti. Ji su trumpais šortais ir dėvi keliais dydžiais per didelius marškinius.
-Skaniai kvepia,-šyptėliu ir nusivelku švarką, padėdamas jį ant kėdės.-Nereikėjo vargintis.
-Man nesunku,-jis nuleidžia akys ir nusisuka, lyg bijodama į mane žiūrėti. Bandau save perkalbėti, bet nesusivaldęs prieinu prie jos ir pirštų galiukais, paliečiu jos ranką. Jaučiu, kaip ji sudreba ir atpalaiduoja savo rankas.
-Esu didelis savanaudis,-sušnabždu ir švelniai patraukiu jos plaukus nuo kairiojo pečio. Man pasilenkus ir papūtus karštą orą į jos kaklą, ji išleidžia vos girdimą atodūsį.
-Taip, tu toks,-jos balsas drebantis ir neužtikrintas ir tas mane verčia eiti iš proto.
-Nepasiduok man,-perspėju ją, nors dalis manęs tik ir maldauja to. Noriu, kad ji nesipriešintu man, bet tuo pačiu suprantu, kaip tai yra neteisinga.
-Negaliu,-ji atsisuka į mane ir pasistiebus suliečia mūsų lupas.

Kaip ir žadėjau, šiek tiek romantikos!
Nepamirštame pakomentuoti ir paspausti VOTE!