Force

2.25

Išsitraukiu iš kišenės sekimo blakę, prilipdau ją ant automobilio apačios ir man jau sukant eit atgal į savo slaptą vietą, išgirstu žingsnius netoli savęs. Greitai atsisuku ir man jau norint trenkti tam asmeniui, jo ranka sučiumpa manąją.
-Ramiau eržile,-Erikas tyliai nusijuokia ir apsidairo.
-Tavo smegenis riešuto dydžio, kad sėlini prie manęs tokioje situacijoje?-suurzgiu.
-Turime neždintis, iš namo išeis apie dešimt vyrų, o mes juk nenorime, kad mus pastebėtu,-mirkteli ir patraukia prie medinės tvoros, kuri skiria namo kiemą nuo apleisto parko. Apsidairau įsitikindamas, kad mūsų niekas neseka ir kartu su rudaplaukiu peršoku per tvorą. Kad mūsų nepamatytu, mes pritupiame ir pro plyšelį stebime, kaip iš namo išeina keli vyrai. Jie susižvalgo ir kažką vienas kitam pasako. Neužilgo iš pastato pamatau išvedama žmogų su juodu maišu ant galvos. Ilgai netrunku, kol suprantu kas ten. Tai Lėja. Neatrodo, kad ji eitu sunkiai, tad tikiuosi, jog prieš ją nebuvo naudojamas smurtas.
-Judame,-Erikas kumšteli man per petį, bet aš nesugebu atitraukti nuo merginos akių iki kol ją įsodina į automobilį. Ji turbūt labai išsigandusi. Noriu dabar ją ištraukti iš šių spąstų, bet esu įsitikinęs, kad ją taip pražudyčiau. Nebegaliu rizikuoti jos gyvybe, lyg ji priklausytu man, nes ateis diena, kai viena iš tokių rizikų gali būti paskutinė.-Kristoferi,-jis tyliai suurzgia ir aš pagaliau sukoncentruoju savo dėmesį į jį.-Mus pastebės jei nedingsime iš šios prakeiktos vietos dabar.
-Taip...gerai,-sušnabždu ir paskutini karta pasižiūriu į automobilį, kuris pajudėjo iš vietos.

-Negaliu patikėti, kad jūs juos suseketė be mano žinios,-Fredson suurzgia ir pasižiūri į kompiūterį, kuriame rodė, kurioje vietoje randasi Lėja. Vos valdausi nenuvažiavęs ten ir visko nepadaręs savaip. Puikiai žinau šią vietą, esu ne karta ten buvęs, tas nebūtu sunku įsmukti nepastebėtam.
-Neturime laiko tavo pamokslams, greičiau sukviesk visą būrį ir judame,-prabylu ir Erikas palinksi.
-Negalime veikti be plano. Nežinia, kiek jų ten yra. Nerizikuosiu tos merginos gyvybe!-staiga jo balsas pakyla, kas atrodo ne tik mane, bet ir Thomson nustebina.-Pirmiausiai pasiruošime,-atsidusta ir pirštais perbraukia per savo plaukus.
-Tai kodėl gaištame laiką?-pakeliu antakį, bet vietoj atsakymo išgirstu tylu viršininko urzgimą.

LĖJA

Mes sustojame ir neužilgo duris šalia manęs yra atidaromos. Mane vėl ištempia iš automobilio ir pradeda kažkur vesti. Sprendžiant iš garsaus krebždesio mes įeiname į patalpą panašią į garažą arba sandėlį. Labiau susigūžiu išgirdusi daugybę vyriškų balsų ir nors nenoriu leisti blogoms mintis lysti į mano galvą, bet negaliu susivaldyti. Visada vadovaujausi taisykle, kad rytojus bus geresnis, bet šis kartas verčia mane ją laužyti. Pirmą kartą gyvenime mane baugina ateitis ir aš noriu grįžti į praeitį. Noriu sugrįžti į tesimo dieną ir leisti Kristoferiui pasiaiškinti. Buvau tokia savanaudė, kad net nepastebėjau, jog tai užnuodijo mane. Tik dabar, būdama tokioje vietoje, suvokiu, kad tai nebuvo vien jo kaltė. Mes nesupratome vienas kito, neleidome vienas kitam kalbėti, o tik galvojome apie savo principus. Taip norėjau susigrąžinti brolį, jog nepastebėjau, kad kenkiu kitiems žmonėms. Norėčiau apie tai pasikalbėti su Krisu, bet bijau, kad tokia proga daugiau nepasitaikys. Žinau, kad jis manęs ieško ir nors atrodo, jog tai gera žinia, aš suprantu, kad taip jis stato save į pavojų. Jie to ir nori, kad jis pasirodytu, jog galėtu užbaigti savo darbą. Kaip jie ir minėjo- aš tik masalas, kuris pritrauks jį.
-Veskite ją į mano kabinetą,-storas vyriškio balsas, kurį jau esu įsidemėjusi, pasigirsta man už nugaros. Ilgai neiname ir netrukus esu grubiai pasodinta ant kėdės.
-Nejudėk,-jis suurzgia ir nuima nuo mano galvos maišą taip leisdamas man pamatyti, kur mes randamės. Tai nėra didelė patalpa, bet iš sienų suprantu, kad mes esame vis dėl to sandelyje. Priešais mane sėdi tas pats vyras su kuriuo kalbėjau tame name.
-Pakalbėkime,-šypteli.
-Kas tu toks?-paklausiu nieko nelaukdama.
-Koks aš nemandagus. Esu Harold, vyras, kuris pribaigs kiekvieną išdaviką mūsų grupėje, o tu busi ta kuri man padės,-vyriškis plačiai nusišypso ir aš nuryju gerklėje susidariusį gumulą. Mane gąsdina jo toks ramumas. Jis kalba apie žmogžudystę, bet jo veidas neturi jokios neapykantos.
-O jei nepadėsiu?
Jis nieko neatsako, tik pakyla ir prieina prie manęs. Sudrebu, kai suima mano ranką ir pakėlęs mane nuo kėdės, pradeda mane vestis kažkur. Išeiname iš kabineto ir pasukame link laiptų. Mums leidžiant žemyn, aš sulėtinu žingsnius, nes čia sunku kažką pamatyti. Kai sustojame, jis atrakina senas metalines duris ir jas pradaro.
-Tada tavęs laukia toks pats likimas, kaip ir jų,-Harold uždega šviesą ir paskutinis dalykas, kurį atsimenu, tai mano pačios klyksmas.