Force

2.19

Rytas buvo neįtikėtinai sunkus. Negalėjau užmigti, o jau nekalbu apie šalia miegančią merginą. Tik po kelių valandų supratau, kad ją stebiu ir nuoširdžiai sakant- pasijaučiau, kaip koks maniakas. Nors ši sodyba ir yra graži, tiek išore, tiek vidumi, bet dėl šios situacijos, aš prakeikiu tėčio sprendimą padaryt tik vieną miegamajį. Vis dėl to, neatrodė, kad mergina jautėsi blogai miegodama su manimi. Kelis kartus ji vos neužsikorė ant manęs, teko išlipti iš lovos, kad išvengčiau šito kontakto. Nemeliuosiu ir prisipažinsiu, kad man darosi vis sunkiau ir sunkiau. Man sunku atsipirti pagundai ir tai mane griaužia iš vidaus.
-Tu ką tik pravažiavai posūkį į nuovadą,-atsikvošėju, kai išgirstu Lėjos balsą.
-Oj,-vos girdimai burbtėliu.-Tuoj apsisuksiu.
-Kas tau darosi? Šiandien esi kaip nesavas.
-Nieko man nėra,-sumurmu.
-Sakai nėra?-matau, kad ji atsisukusi į mane, bet nedrįstu į ją pažvelgti.-Ryte vos nesudeginai savo sodybos, važiuodamas iš miško takelio vos nepertrenkei stirnos ir dabar pravažiuoji posūkį. Aš nesu kvaila, žinau, kad tai susiję su manimi.
-Nepradėk,-pavartau akys ir suspaudžiu stipriau vairą.-Ne viskas sukasi apie tave.
-Aš ir nesakiau taip, bet gali kiek nori įrodynėti, abu puikiai suprantam, kad dėl tokio tavo elgesio kaltas sprendimas vengti manęs. Nežadu maldauti ir lankstytis prieš tave, bet taip pat aš nežadu amžinai nusileisti ir daryti, tai ką tu man liepi,-jos balsas kur kas garsesnis, todėl nusprendžiu jai daugiau nieko nesakyti. Šiandien laukia sunki diena, neverta jos dar labiau apsunkinti.
Įvažiavęs į nuovados aikštelę, sustoju netoli įėjimo. Lėja manęs nelaukia ir pati pirma išlipa iš automobilio. Atsidusęs, taip pat išlipu ir nuseku ją į pastatą. Eidamas koridoriumiu, pastebiu, kad atsirado naujų darbuotojų, kurie nepasitikinčiai į mus žiūri. Nors mano maskuotė ir žlugo, aš vis dar vengiu lankytis čia, todėl jiems neteko su manimi susipažinti.
-Kristoferi,-mane pasiveja Erikas ir vos tik jis pastebi, kad kartu yra Lėja, jo veidas pasikeičia. Žinau, kad ji jam patinka. Jis naudosis proga, kai aš išvyksiu ir nors kad ir kaip savanaudiškai skambėsiu, tikiuosi Lėja jį atstums.-Malonu tave matyti Lėja.
-Sveikas,-merginos balsas tylus ir ji nejaukiai apsidairo.
-Dave jau apklausos kambaryje?-paklausiu ir jis palinksi.
-Galbūt tau nevertėtu jam pasirodyti? Galėtum išlošti laiko.
-Ankščiau ar vėliau jis sužinos. Man nereikia didesnių problemų,-sumurmu ir patraukiu link paskutinių durų. Du policininkai, stovintis ir saugotis šią patalpą, linktėli man ir atidaro duris. Dave sėdi nugara į mane, todėl iškart manęs nepastebi.
-Ilgai reikėjo laukti jūsų šunpalaikiai,-nusijuokia.
-Ilgai teko tavęs ieškoti,-sumurmu ir matyt atpažinęs balsą, jis greitai atsisuka į manę.
-Josh?
-Senai matytas Dave,-šyptėliu ir atsisėdu priešais jį. Po jo dešiniu paakiu yra ryško mėlynė, o lupa prakirsta keliose vietose.
-Kas per šūdas?-jis apsidairo ir vėl pasimetęs pasižiūri į mane.-Tu esi jų pusėje?
-Tikėjausi, kad informacija iki tavęs daeis, bet gerai slėpeisi, kad net tavo sėbrai neperspėjo tavęs,-nusijuokiu.
-Tai tu ta žiurke?-susiraukia.-Pasitikėjau tavimi, šunsnuki.
-Vietoj tavęs būčiau atsargus, esu vienintelis tavo garantas išeiti į laisvę ankščiau nei po dešimties metų,-man tai pasakius, jis kiek aprimsta, bet vis dar stebi taip, lyg tuoj pultu mane.-Kodėl slėpeisi?-iškart einu prie reikalo.
-Užsikrušk,-suurzgia.
-Būtinai, bet kol kas dar pakalbėsim,-mirktėliu.-Taigi kodėl slėpeisi? Po viso to reikalo su Lėja, tu tiesiog dingai ir nors maniau, kad dėl manęs, dabar esu kiek pasimetęs.
-Paklausk Gordon.
-Klausiau, bet jis tyli. Matai Dave, jam nėra šansų išeiti iš kalėjimo greitu metu, o tu- kitas reikalas. Vietoj tavęs pradėčiau kalbėti.
Vyriškis atsidusta ir pasižiūri į savo rankas. Nemeluoju sakydamas, kad jo prognozė kur kas geresnė nei Gordon, bet jei jis nekalbės, viskas bus kur kas blogiau. Man reikia jo žinių, nes kas jau kas, bet jis tikrai žino visas plikio paslaptys.
-Ką nori žinoti?
-Viską,-sukryžiuoju rankas.-Ko tavo draugas ieškojo ir jo naujoji mergina ieškojo Beles name?
-Narkotikų,-sumurma.-Manau žinai, kam tas pastatas priklause prieš tą merginą.
-Viljamas jūsų bosas?-pakelių antakį. Puikiai žinau atsakymą, bet turiu būti įsitikinęs šimtų procentų.
-Taip. Mes ilgai stebėjome tą namą, bet tada ta mergina rado paslėptą herojiną ir pradėjo jį naudoti, kaip savą,-burbtėli.
-Policija visą namą apieškojo su šunimis, jokių narkotikų neradome.
-Patikrink sienas. Lentos ten nėra labai gerai pritvirtintos.
Kai jis pamini sienas, prisimenu merginos dienoraštyje keistas frazes apie jos kambarį. Vis gi Lėja buvo teisi ir Schumeiker kalbėjo tiesiogiai. Jei ji rado Vincento prekes ir pradėjo jas vartoti ar net pardavinėti, tai jau įrodymas, kad Oskaras niekaip nesusijęs su merginos mirtimi.
-Štai ko ji bijojo paskutinėmis dienomis. Ji žinojo, kad jūs ją medžiojate,-pasižiūriu į jį.
-Ne visai. Mes pasiūlėme jai sanderį. Jei jis suvylios Oskarą ir parsitemps jį namo, mes ją paleisime. Mūsų bosui reikėjo jo kalėjime, todėl viską padarėme, kad jis į jį pakliūtu kuo greičiau, o ta mergšė buvo tiesiog atsitiktinė auka,-atsidusta.-Miller nežudė tos merginos, tai padarė Samanta.

Ilgai rašiau tą dalį, nes sirgau :/
Art tikėjotęs, kad tai Samantos darbas, ar įtarinėjote kažką kitą? Komentuojame ir spaudžiame Vote!