Force

39 Dalis

Padėkos merginoms, kurios komentuoja! Didelis ačiū <3 :

ZelenaSalik

_BORN_AS_AN_ANGEL_

viltut_14

Narrylavme

Gloriaa01

NinaHoran67

Visą kelią mes tylime ir tai nėra jauki tyla. Kalbėčiau su juo, bet nežinau apie ką. Šis vyras mane gąsdina ir tai nėra tapati baimė, kuria kartais jaučiu Kristofriui. Nepasitikiu juo ir nenumanau ką galiu jam sakyti, o ką ne.

Įsukus į nuovados aikštelę, susiraukiu, bet nieko neklausiu. Kodėl mes čia esame? Nuojauta man kužda, kad tai dėl vakar įvykiu.

Išlipusi iš automobilio, apsidairau ir lėtai patraukiu į vidų kartu su Eriku. Jis tylus, bet aš ir nelabai noriu, kad jis kalbėtu. Mums įėjus, pamatau pažįstamus veidus, vienas iš jų Margaritos.

-Lėja,-nusišypso ir prieina prie manęs.-Atleisk, kad tai nutiko, jog šeštadieni turėjai čia atvykti, bet iškilo sunkumu.

-Tai tu pasiuntei agentą Thomson į mano namus?-paklausiu.

-Taip,-ji palinksi ir pasižiūri į jį.-Ačiū,-padėkoja jam ir jis nieko daugiau netaręs, nueina.

-Kas nutiko?-mums einant link jos kabineto paklausiu.

-Tai dėl tavo brolio,-sumurma ir atidariusi duris, įleidžia pirmiausiai mane. Išgirdusi jos žodžius, pajaučiu, kaip suskausta krūtinę.-Jis vakar buvo užpultas kito kalinio.

-Ką?-aiktėliu.-Maniau jis yra uždarytas vienas,-atsisėdu ant kėdės priešais ją.

-Buvo. Nebėra laisvų kamerų, todėl kartu su juo apgyvendino kitą vyriškį, kuris atpažinęs jį, sukėlė muštynes.

-Ar Oskarui viskas gerai?-nors suvaldyti savo rankų drebėjimą, bet niekaip nesugebėjau.

-Jis ligoninėje, būklė stabili. Nenorėjau sakyti tavo mamai, nes minėjai, kad jai blogai su sveikata, todėl sužaidžiau tokį žaidimą,-ji atsiprašančiai šypteli.

-Ar galiu jį aplankyti?

-Ne, bet perduosiu jam žinutę nuo tavęs,-ji paduoda man lapą ir tušinuką, o aš tik keistai į ją pasižiūriu.-Bet šis įvykis jam gali padėti.

-Padėti kaip? Numirti?-piktai ją nužvelgiau.

-Žinoma ne. Nenorėjau įžeisti ar nuskambėti ne taip. Tavo brolis visiškai nesigynė, jis nekėlė sumaišties ir nepuolė aiškintis santykių. Tai gali padėti byloje,-ji pasiima kažkokius dokumentus ir įsideda į savo rankinuką. Nors ir esu be galo išsigandusi, jog kažkoks nusikaltėlis sumušė mano brolį, bet mintis, jog tai galimai pasitarnaus byloje mane džiugina. Galbūt viskas dar neprarasta ir teismo nuosprendis bus mūsų naudai.-Kita savaitė testai, kiek klausinėjau Oskaro, jis jų bijo.

-Kodėl jis turėtu bijoti? Jis juk nekaltas,-sumurmu ir pasižiūriu į tuščią lapą. Ką man jam parašyti? Noriu jam parašyti, kaip jį myliu ir kaip laukiu, kol jis išeis iš kalėjimo, bet Oskaras ir taip tai žino.

-Jis bijo psichologo įvertinimo. Nemeluosiu, mane ir tas neramina.

-Reikia tikėti,-šypteliu, bet jaučiu, kad tai išėjo dirbtinai. Tikėjimas šiuo atveju mums visiškai nepadės, tereikia rasti pakankamai įrodymų, kurie parodys, kad tai ne jo darbas.

Dar karta nuleidžiu akys į tuščią lapą ir paėmusi parkelį, pradedu rašyti:

"Oskarai,