Force

2.3

Važinėju siauromis gatvelėmis ieškodamas jos, bet nei viena mergina nėra panaši į ją. Ji tokia kaprizinga. Kokio velnio ji išėjo iš namų? Suprantu, ji pyksta ir galbūt taip nori įskaudinti savo mamą, bet tuo pačiu šiuo elgesiu ji kenkia sau. Esu kiek nusiminęs, kad ji neatėjo pas mane, bet tada prisimenu, ką aš padariau. Jei ne suknistas Thomson, ji nebūtu sužinojusi ir dabar man nereikėtu jos ieškoti, nes turėčiau ją savo glėbyje.

-Galbūt rasime ją prie kalėjimo?-paklausia Melisa. Dirbantys apsauginiai būtu man pranešę, jei pamatytu ją, bet jokio skambučio iš jų nesulaukiau.

-Nemanau,-sumurmu ir staiga man šauna idėja kur galėčiau ją rasti.-Kapines.

-Kapines?-susiraukia ir aš apsukęs automobilį, patraukiu kapiniu link. Ji tikrai ten bus. Be mamos ir brolio, ji turėjo tėti, deja šis mirė. Jei ji ir norėtu kažkam išsikalbėti-tai būtu jis.

Po gerų dvidešimties minučių, aš įsuku į kapinių stovėjimo aikštelę. Užgesinęs variklį, pats pirmas išlipu ir patraukiu į vieną niūriausių vietų. Niekada nemėgau kapinių, nors abejoju ar yra kas mėgsta. Viešėdamas Europoje, pastebėjau, kad jie mėgsta kapus puošti visokiomis gėlėmis ar spalvotais akmenukais. Kiekvienas antkapis skiriasi ir tai, mano suvokimu, yra keista. Dar iki po šiol mano atmintyje užstrigo vieno berniuko kapas, kuris matęs einant takeliu netoli kapiniu. Tai nebuvo paprastas kryžius, ar akmens luitas, tai buvo mėnulio formos akmuo su žodžiais "Ir kai mamyte bei tėvelis pas tave ateis, mes vėl busime šeima". Ne mažiau išsiskyrė ir aštuoniolikmečio kapas, kuris buvo papuoštas balandžiais. Jie stovėjo vienas šalia kito ir lyg magnetas traukė mano akys. Dėl šios priežasties aš didžiuojuosi Amerika ir jos pasirinkimu padaryti kapines kuo paprastesnes. Niekas per daug neatkreipia dėmesio ir nepamatai, kad gimimo data ir mirties data skiriasi vos keliais skaičiais.

-Štai ji,-Melisa trinktėli man per petį ir pirštu parodo į sėdinčią merginą prie vieno iš kapų.

-Pabūk čia,-sumurmu.

-Ką? Ne. Aš eisiu kartu,-suraukia antakius ir pati pirma patraukia jos link. Taipogi susiraukiu ir lėtai vilkdamas kojas seku raudonplaukę. Pirma karta bijau kažkam pažiūrėti į akys. Net dirbdamas tokį darbą, niekada nejaučiau tokio jaudulio kokį jaučiu dabar. Žinau, kad tai kaltės jausmas ir dėl kažkokių priežasčių aš net dėkoju tam. Prie šios jos būsenos prisidėjau ir aš, ir dieve padėk, padarysiu viską, kad tai ištaisyčiau.

-Lėja,-Melina prieina prie jos ir pritupia jai net nespėjus pakelti galvos.

-Ką čia veiki?-Lėjos balsas užkimęs ir tylus. Dabar laimingas idiote? Nekenčiu savęs už tai ką jai padariau, bet ne mažiau pykstu ir ant jos mamos. Ką ji turėjo pasakyti, kad ji išeitu? Nemanau, kad tai dėl to, kad paskutinis advokatas nieko nepadarė.

-Jaudinomės dėl tavęs,-raudonplaukę paglosto jos nugarą ir švelniai nusišypsa.

-Jaudinotės?-rudaplaukė pakelia akys ir pamačius mane, kiek nustemba.-Ką tu čia veiki? Neždinkis,-suurzgia ir atsistoja.

-Kodėl nesakei, kad jūs susipykę?-Melisa pasižiūri į mane klausiamu žvilgsniu, o aš tuo tarpu noriu užčiaupti ją.

-Nes tai ne tavo reikalas,-pavartau akys.-Aš niekur neisiu, tik ne be tavęs.

-Na tada smagaus laukimo, nes aš su tavimi niekur neisiu,-suburba ir nusuka į akys nuo manęs.

-Puiku,-atsisėdu šalia jos, bet ji atsitraukia per žingsnį nuo manęs. Jei ne suknista Melisa, pakalbėčiau su ja ir papasakočiau jai ką esu suplanavęs. Galbūt tas priverstu ją su manimi pakalbėti ir man nebereikėtu stebėti jos liūdesio pripildytų akių.

Nei vienas iš mūsų nekalba, mes tiesiog sėdime prie kapo ir tylime. Girdžiu kartais, kaip Lėja sušniurkščia nosimi, bet tai viskas. Aplinkui girdisi tik vėjo plaikstomi lapai, bei praeinančių žmonių balsai. Iš tiesu esu vienas iš tų žmonių, kuris gali tylėti ištisas valandas, bet susipažinęs su Lėja, kažkiek pasikeičiau. Ši moteris gali kalbėti neužsičiaupdama ir kai pirmiau mane tas nervino, dabar viską atiduočiau, kad vėl ji įkyriai plepėtu, taip kad net galvą skaudėtu.

Staiga tylą nutraukia mano skambantis telefonas. Abi merginos atsisuka į mane, bet aš nieko nesakęs atsiliepiu.

-Klausau.

-Kokio velnio atgaivinai Miller bylą?-išgirstu Eriko balsą.

-Ko nori?-burbteliu ir atsistoju, kad manęs neišgirstu Lėja, ar tuo labiau-Melisa. Jai nereikia sužinoti, kad esu kriminalistas, nes abejoju ar laikytu savo liežuvį už dantų.

-Noriu sužinoti, kodėl tai padarei.

-Tau atrodo, kad tai tavo supistas reikalas? Nesikišk į mano darbą, antraip surasiu ir išlaužysiu rankas,-suurzgiu ir padedu ragelį. Merginos vis dar akylai mane stebi, todėl tik menkai šypteliu.-Štai,-paduodu Lėjai savo buto raktus.-Pagyvenk pas mane.

-Jokiais būdais,-suburba ir jau nori šveisti į mane raktą, bet aš greitai sustabdau.

-Aš nebusiu ten, apsistosiu kitur,-pavartau akys ir nueinu iki kol ji nesugrudo man tų raktų į kišenę. Jei ji gyvens pas mane, bent ramiai miegosiu žinodamas kur ji yra.

Išeidamas iš kapinių, dar karta pasižiūriu į ją ir mūsų žvilgsniai trumpam susitinka. Norėčiau į ją žiūrėti ištisą dieną, bet turiu išsiaiškinti, kodėl Thomson domisi mano planais. Jau spėjau pastebėti, kad jis nėra toks jau pukuotas kiškutis, koks visai valdžiai vaizduoja esąs. Gal tai ir pavydas ar paranoja, bet tikiu, kad jam irgi reikia jos, galbūt net tiek pat kiek ir man.

Dalis kiek trumpesne, nes mažai intrigų ir dramų, bet perspėju, kad taip ilgai nebus :D nepamirškite paspausti VOTE bei pakomentuoti!

Padėkos merginoms, kurios komentuoja:

Narrylavme

viltut_14

_BORN_AS_AN_ANGEL

ZelenaSalik

Mustynes--