Force

20 Dalis

Greitai atsisuku pamatydama Kristoferį, vos per kelis žingsnius nuo manęs. Jis vilki kasdieninius rūbus, bei rankoje turi cigarečių pakelį. Nesu mačius jo rūkančio, bet nemanau, kad jis tai turi be reikalo.

-Labas,-pasisveikinu. Nežinau, kodėl, bet pasijaučiau, kaip kvailė, tai pasakius. Po visko, kas nutiko, po bučinio, kuris man neduoda ramybės, aš jam pasakau tiesiog labas.

-Labas,-jo lupu kampučiai pakyla.-Tai po vizito klube, tave pradėjo traukti barai?-vėl klausia.

-Ne. Aš čia atėjau darbintis,-sumurmu. Nenoriai, bet jausti gėdos jausmą. Galbūt taip yra dėl to, kad jis toks... toks išsilavinęs. Tuo tarpu aš baigiau tik tai dvylika klasių ir nėjau studijuoti, nes neturėjome tam pakankamai pinigų. Mama sakė, kad turėčiau eiti ir baigti studijas, bet aš atsisakiau, meluodama, kad tai padarysiu vėliau.

-Į barą?-pakėlė antakį.

-Į barą,-sumurmu.-Visgi čia nėra taip blogai, kaip skamba. Šeimininkas yra malonus vaikinas ir jis patikino, kad jokių problemų nebus.

-Tikiuosi,-jis burbtėli.-Dirbsi vakarais?

-Taip,-linkteliu.

-Tavo namai nuo čia gana tolokai, nemanai, kad tai per daug rizikinga?-jis paklausia, bet aš nieko neatsakau. Kodėl jis tiek klausinėja ir koks jam skirtumas? Žinau, kad tai gali būti rizikinga, bet aš per daug apie tai negalvoju.

-Neturiu kito pasirinkimo.

-Visada yra kitas pasirinkimas,-pavarto akys.

-Tik ne su mano situacija,-papurtau galvą.

-O kas blogai su tavo situacija?-prunkštėli. Aš tik pasižiūriu į jį ir jis iškelia rankas į viršų, lyg suprasdamas arba net pasiduodamas. Tai keista. Bendraujame lyg būtume draugai, nors tokie nesame. Nors esame pažįstami neilgai, daugiausiai laiko mes praleidžiami pykdamiesi.

-Ar yra žinių apie mano brolį?-paklausiu,bet jis tik perspėjančiai į mane pasižiūri. Ką aš blogo pasakiau?

-Atsimink, kas aš esu,-jis kiek tyliau pasako. Ką jis turi omeny?

Po kelių minčių, aš pagaliau suprantu apie ką jis kalba. Turbūt neturėčiau viešumoje jo klausinėti apie jo darbą.

-Atsiprašau,-sušnabždu. Jis nieko neatsako, tik apsidairo.-Manau jau eisiu.

-Savaitgali Dave namuose bus vakarėlis, tad mes turėsime ten nuvykti.

-Aš nežinau, ar galėsiu.

-Juk jau sakiau, kad tu neturi pasirinkimo,-jo žandikaulis išryškėja, kas parodo, kad jis susinervino. Žinau, kad aš tik viską apsunkinu, bet negaliu prarasti darbo nespėjus pradėt jo dirbti. Mike neminėjo, kad dirbsiu savaitgaliais, bet negaliu šimtu procentu sutikti su Kirstoferiu. Pirmiausiai turiu susižinoti, kokiomis dienomis aš dirbu.

-Tai aš dabar neturiu jokio pasirinkimo?-susiraukiu.

-Taip,-paprastai atsako. Nesiginčiju su juo, tiesiog pavartau akys ir pirštais perbraukiu per savo plaukus.-Ir be to, kodėl ieškai darbo sekmadieni? Ar nebūtu paprasčiau palaukti pirmadienio, kai dirba visos parduotuvės?

-Tiesiog norėjau susirasti darbą kuo greičiau,-pasižiūriu į jį.-Ir manau man jau laikas,-dar karta pakartoju.

-Ar tu vengi manęs?-pakelia antakį. Ar aš darau tai? Taip. Manau, kad tikrai vengiu jo. Bučinys ir galiausiai sapnas mane išmušė iš vėžių ir aš negaliu tiesiog būti prie jo lyg niekur nieko. Galbūt jam tai ir yra paprastas bučinys, bet man ne. Tai nėra dėl to, kad jis man patiktu, tai dėl visos situacijos.