Ugnies karė (Taisoma)

20 Skyrius. Mirtis?

Nuo laidotuvių praėjo kelios dienos. Buvau sugniukždyta. Į laidotuves nieko nejamiau kadangi visi pradėjo ruoštis vestuvėms. Kas man buvo labai liūdna. Vis prisimindavau ta dieną.  Heyle šiuo metu buvo išvykusi su tėvais.  O dabar aš buvau viena savo kambaryje ir tyliai kvepavau kol už lango pliaupė lietus. Nusprendžiau užlipti ant stogo. Tad užsidėjusi storesni megstinį užlipau ir nuėjau atsisėsti toje vietoje kurioje kažkada šnekėjausi su Ayden.  Beje paskutiniu metu mes vis mažiau bendraujame. Kai atvyko jo tėvai net nebesišnekėjom. Dabar liūdna sėdėjau ant stogo.  Buvau permirkusi tačiau man tai nerūpėjo. Tuomet tolumoje  kažkas sužibo. Greit kopetėlemis nusileidus į apačią ir kojomis pajutusi žolę apsidairiau.  Ėjau tiesiai ten kur kažkas buvo sužibe. Staiga išgirdau šakelės traškesi. Tačiau atsisukusi nieko nemačiau. Ir kai vėl norėjau eiti savo tikslų atsisukusi pamačiau Daniel veidą. Tuomet pajutau metalo ašmenis kurie buvo perdūre man pilvą. Ašarotomis akimis pažvelgiau į vaikiną. Suklupau ant kelių.

-Kodėl? - paklausė jis manęs. - Kodėl mane nužudei?

Norėjau atsiprašyti tačiau pajutau vario skonį gerklėje. Pargriuvau. Stengiausi kvėpuoti tačiau buvo sunku. Netrukus Daniel pranyko tamsoje. O aš lykau gulėti pradurta ir mirštantis ant žolės.

-Felicija!-išgirdau Ayden balsą. Jis parklupo prie manęs ir atsargiai ištraukia ašmenis. Bei užspaudė žaizdą rankomis.-Prašau nemirk nedrysk užsimerkti.

Jis greit nusivilkęs savo marškinėlius užspaudę man žaizdą.  Ir pakėlė manę nuo žemės ėmė mane nešti. Aš stebėjau vaikino akis kurios buvo nuliūdusios ir išsigandusios.  Jaučiausi saugi jo glėbije. Tačiau nenorėjau pasiduoti.

Netrukus buvau įnešta į mokyklos ligoninę. Ten mane apsupo daug daktarų. Netrukus mane jau vežė į operacines palatą. Ayden pasiliko už didelių operacinės durų. Netrukus man užsimerkė akys.

Girdėjau visokiausių aparatų pipsėjima. Kol galiausiai nič nieko nebegirdėjau.