Ugnies karė (Taisoma)

23 Skyrius. Vestuvės?

Uhhh. Lėtai įkvėpiau ir iškvėpiau labai jaudinausi. Nervą ausį o jaigu kas nors bus ne taip.  Negaliu jaudulys apėmė mane visą. Taigi žengiau prie altoriaus. Mane lydėjo mano teta. Mamos net nekviečiau. Šypsodamasi ėjau prie altoriaus. Jis stovėjo ten.  Vaikinas kurį aš mylėjau. Tas kurį aš be galo myliu ir noriu su juo būti.  Jis į mano gyvenimą įnešė be galo daug džiaugsmo. Buvau laiminga.  Galiausiai atsistojau prie jo. Mūsų vestuvės vyko prie gražaus ežero.  Medžiai buvo nukabinti gėlėmis. Vikėjau balta paprastu te suknelę kuria nusipirkome su jo motina. Mums be galo ji abiejoms patiko tad ir nusipirkome.

Viskas buvo puiku visų gera nuotaika visi šypsojosi. Ir kunigui likus išta
Rti paskutinius žodžius  kažkas suriko.

-Prieštarauju!-moteriškas balsas nuskambėjo per visą vietą.

Tai buvo mergina mano metų. Apsirengusi juodą suknele. Plaukai buvo rudi. Raudonas lūpdažis ir juodai pabrėžtos akys dar labiau papiktino jos įniršį. Jaučiau jos energija ji buvo tamsi ir juoda.

-Kas tu tokia? - paklausiau jos.

-Tu pavogei iš manęs mano gyvenimą tu jį sunaikinai!- surėkė ji.

Ji ėjo lėtai link manęs.

-Tai aš turėčiau būti tavo vietoje ne tu. Tai tu turėtum tūnoti tamsoje. - eidama link manęs tarė tai.

-Aš nesuprantu. - pasakiau jos sutrikusi.

-Kas yra sesut nustebai.-pasakė ji ir šyptelėjo pikdžiuliška šypsena.

-Kaip suprasti sesut aš neturiu sesers.-pasakiau jai.

-Tikrai? Mama juk ištrynė tau atmintį kaip tu kažką žinosi. Esi gi Angelėlis turintis balta ugnį juk tu esi gėris. O aš viso labo blogis kuri valdo juodąją ugnį tiesa juk tu ir to nežinai. - pasakė ji pyktai.

Aš priėjau arčiau jos nebuvau bailė ir ji kažkuo traukė mane.

-Tai buvai tu. - pasakiau supratusi kas mane ta vakarą padurė kas užpuolė miške kas buvo tas padaras.

-Pagaliau kažką supratai.-pasakė ji.

Ir paleido į mane ugnies kamuolį. Aš jį atmušiau.

-Liaukis. - pasakiau jai.

-Ir kodėl turėčiau atėmiau iš manęs gyvenimą.-pasakė ji.

-Atleisk bet aš nežinojau aš neesu dėl to kalta. - pasakiau jai.

-Geris prieš blogį? - pasakė ji. - Skelbiu tau dvikova iki mirties.

Tuomet ji mus iškėlė į orą ir mes atsiduriame mokyklos kiemelyje.

-Stok. - surėke Ayden

-Ne nesiartink tai mano kova. - pasakiau jam nuoširdžiai ir tuomet mano sesuo sukūrė burbulą pro kurį niekas negali prait.

-Ne Felicija aš negaliu tavęs prarasti prašau. - pasakė jis.

-Viskas bus gerai. - pasakiau jam.

Tuomet ji į mane paleido tamsios ugnies pliupsnį ir aš buvau skaudžiai nutrenkta į sieną. Aš žinojau kad negaliu jos įveikti. Bet bandžiau atsistojau ir sukaupiau iš kažkur atsiradusią energija ir paleidau  į  ją ugnies pliupsnį.

-Baig tu turbūt juokauji?-pasakė ji ir nusijuokė.

-Prašau nekovokim aš nenoriu viso šito šūdo ko tau reikia mano galių pasiimk.-pasakiau jai kiek apsiašarojusi.

-Nejaugi tu rimtai tokia silpna net mūsų motina kovojo kai aš ją nužudžiau.-pasakė ji su šypsena.

-Nagi Fel nejaugi esi tokia silpna?-pasakė ji.

-Aš nekovosiu su tavimi. - pasakiau jai.-Jai tu mnao sesuo ne prarasiu dar vieno žmogaus.

-Vau. Sugraudinai. - pasakė ji ir nusijuokė.

Tuomet paleido dar viena ugnies bangą kuri buvo labai stipri. Jau maniau kad viskas ir užsidengiau rankomis ir užsimerkiau laukdama kovos pabaigos. Tačiau prasimerkusi pamačiau baltą skydą einantį iš mano rankų. Nesupratau kas vyksta. Tačiau aš pati jį paleidau į ją. Tai buvau ne aš mano kūną kažkas kitas valdė. Aš tik stebėjau. Numušiau ja ir savo galiomis panaikinau sieną.

-Mums nebūtina kauptis galim sukurti taiką. - pasakė kažkas bet tai buvau ne aš.

-Pagaliau prabudo šviesa. - pasakė ji.

-Nejau nenori kad pagaliau tarp tamsos ir šviesos įsigaliotų ramybė? - paklausė ji manęs.

-Sutinku. - tarė ji.

-Felicija? - paklausė manęs Ayden.

-Aš ne ji jai viskas gerai nesijaudink. - pasakė kažkas.

Tuomet pakilau į orą ir viskas kas buvo sugriuvo atstačiau savo galiomis. Ir nusileidau. Jau buvau aš.

Ayden pribėgo prie manęs ir apkabino. Bet tuomet vėl skaudžiai trenkiausi į akmenis. Ir atsisukusi pamačiau ją.  Nebus jokios taikos pasakė ji.  Aš atsistojau ir ketinau leistis nužudoma tačiau pajutau rankas ant liemens kurios aktivavo manija baltąją ugnį. Ir tuomet paleidau ja tiesiai į ją. Ji buvo galinga. Ji sunyko man prieš akis. Tamsos nebeliko daugiau niekada.

Po 30m.

Mes jau buvome susituokė 30m. ir nuotykių mums tikrai netrūko. Kaip ir dabar keliavome jieškoti Valdytojų su  tikrais sugebėjimais. Pasaulis šiuo metu kariavo. Dėl nežinia kokių priežaščių Oro tauta paskelbė karą Žemės tautai. Vanduo taip pat pradėjo kariauti. Visi mes pradėjome karus. Ir kad ją sustabdytume reikia surasti senųjų stichijų galias. Aš esu pirmoji baltoji ugnis yra vienas iš pasaulyje galingiausių elementų. Dabar traukiame į pavojingą jį kelią.