Viena naktis - naujas gyvenimas

3 SKYRIUS

- Panele Melisa Andrea Fernández kur šiuo metu gyvenate?- jau visa valandą taip mane kamantinėja. Bet dar reikia pakentėti, pati sau pasakiau.
- Aš neturiu namų...- atsakiau.
- Kaip žmogus gali neturėti namų?- paklausė kitas žurnalistas.
- Į šita klausimą neatsakysiu. Prašau kitas.
- Bet juk visi turi namus.- tęsė žurnalistas.
- Jei kitų klausimų neturite, sakyčiau kad baigėme.- atsistojau nuo kėdės ir ruošiausi išeiti.
- Ar tiesa, kad šių metų pagrindinis renginys vyks Maroke?- atsisėdau atgal ant kedės. Tokie klausimai man patinka, nes jie nesusyja su mano
asmeniniu gyvenimu. Nors aš jau neskiriu savo privataus gyvenimo nuo darbo. Darbas man gyvenimas, o gyvenimas – darbas.
- Taip. Kaip žinote, kiek vienais metais būna vis kitoje šalyje. Aš labai laiminga, kad šiuo metu mano fondą remia daugiau kaip 65 šalys. Vienos
iš pačių galingiausiu šalių remia mano fondą, o tai reiškia, kad daugiau kaip milijardas žmonių mane palaiko ir padeda.

◇◇◇

- Manau viskas sekėsi sklandžiai.- su džiaugsmu akyse pasakė Kitė.
- Aš manau, kad jei tas žurnalistas dar būtų paklausiąs apie mano namus...
bučiau netekus savitvardos.- Kitė pradėjo garsiai juoktis.- Patikėk. Nejuokauju. Ši tema yra uždrausta.
- Kada nors vis tiek teks papasakoti. Tu juk tai žinai. Tiesa?- rimtu veidu
pasakė Kitė.
- Niekada...
- O kas bus kai teks vykti į Meksiką? Bėgsi?- paėmė mane už rankų ir
suspaudė.- Kiek dar bėgsi? Metus? Dvejus? Ar visą gyvenimą?
- Kite aš neturiu ko ten grįžti.
- Bet tu neturi ko grįžti ir į kitas šalis. O keliauji... atvyksti, išvyksti. Niekur
nelieki ilgiau kaip savaitę. O šeima...
- Neturiu šeimos.- nutraukiau Kitę. Skausmas sukilo. Dar pora žodžių ir
dušiu. Bet jau labiau sudužti neįmanoma. Aš jau sudaužyta. Suskaldyta.

◇◇◇

- Tu mano dukra. Žinai tai tiesa princese?- apsikabinusi dukrą paklausė Maria.
- Žinau mama.
- Myliu tave. Tu esi stebuklas, kuris nušvietė mano gyvenimą.
- O brolis? Jis irgi stebuklas?- pasipiktinusios mergaitės akys sužibo.
- Jis irgi stebuklas, princese.- Maria paglostė mergaites ilgus, rudus plaukus.
- O kodėl jis stebuklas? Aš esu stebuklas. Tik aš.- Melisa suraukė nosytę.
- Jūs abu mano stebuklai. Tu – pirmas, o jis – antras.- aiškino ši.
- Bet dabar, kai jis gimė tu manęs nebemylėsi.- ašaros krito kaip mažos pupos, mažos mergaitės veidu.
- Aš visada tave mylėsiu. Kas benutiktų tave mylėsiu.- šluostydama ašaras kalbėjo mama.
- Net kai busiu bloga ir neklausysiu?
- Net kai busi bloga ir neklausysi. Mylėsiu kai verksi, džiaugsiesi ir liūdėsi.
- Mama, aš labai tave myliu. Labai labai labai.
- Aš irgi tave myliu. Labai, labai tave myliu širdele...- Maria paleido mergaitę iš savo glėbio ir ėjo baltu koridoriumi. Koridoriaus gale matėsi ryški šviesa. Tylūs garsai sklido baltu koridoriumi.

- Mama! Mama! Neišeik. Nepalik manęs. Mama! Mama! Mamyte... neišeik prašau...- pabudau nuo košmaro, eilinio košmaro. Pramerkiau sunkias nuo ašarų akis. Atsisėdau. Užsimerkiau. Ašaros tekėjo upeliais, net užsimerkus. Pagalvė šlapia. Atsimerkiau ir pamačiau savo atvaizdą dideliame veidrodyje, kuris buvo pakabintas ant sienos prieš lovą.
Pasibjaurėjau savo atvaizdu. Tuomet prisiminiau sapną, kuris mane pažadino iš miego.- Kodėl aš!? Kodėl man!?- nuo komodėlės, kuri stovėjo
šalia lovos sugraibiau stiklinę ir iš visų jėgų paleidau į veidrodį. Skambus dūžis ir jau po akimirkos stiklo gabaliukai krenta ant grindų.- Tu išėjai! Jūs išėjot!- nuleidau galva ir parėmiau rankomis. Pradėjau kūkčioti. Verkti balsu.- O man jūsų reikėjo.- tyliu balsu pralemenau.- Man reikia jūsų. O aš likau viena. Kodėl? Viskas turėjo būti kitaip...