Melisa atsikėlė anksti. Dar nebuvo net prašvitę. Palindusi po dušu ir apsirengus nupėdino į apačią. Virtuvėje išsivirė stiprios kavos. Iš šaldytuvo išsitraukė bananų, vynuogių, ananasų, apelsinų ir pasipjausčiusi juos į lėkštę nusinešė į paplūdimį.
Atsisėdo ant pačio kranto galo. Į jos kojas atsimušdavo žydros bangos. Lėkštę pasidėjo ant šlapio smėlio ir žiūrėdama į tolį valgė.
Po valandos pradėjo švisti ir dangus nusidažė rausvai, gelsvai. Saulė pradėjo lysti iš vandenyno, po trupi keldama savo galvytę į viršų, pranešdama, kad laikas keltis. Taip
baigiasi naktis, tamsa ir siaubas. Blogi dalykai virsta gerais, o blogos mintys dingsta. Dingsta taip, kaip rūkas nusėda, o rasa išgaruoja. Viskas pasikeičia su pirmais saulės spinduliais, bet Melisos gyvenimas nesikeičia. Jis koks buvo blogas naktį, toks ir liko nušvietus saulei. O blogiausia tai, kad jos rytas neišauš. Ji ir toliau gyvens tokį gyvenimą, o blogiausia tai, kad skaudins žmones, kurių skaudinti nenori. Vakar Serkanui į akis rėkte išrėkė, kad jai jo nereikia. Jis trenkė jos kambario durimis ir išėjo. Melisa kitaip pasielgti tiesiog negalėjo. Ji negali į savo tamsą įtraukti ir jo. Jis su ja būtų nelaimingas. O Melisa jo, negalėtų įsileisti į savo širdį, nes įsileisti, tai reiškia atskleisti savo tamsą. Savo juodą praeitį ir dabartį.
◇◇◇
- Melisa!?- riksmas pasklido iš viršaus.- Melisa!?
- Ko?- atsiliepiau iš virtuvės.
Po kelių akimirkų kaip žaibas atlėkė Serkanas. Nutėškė kelis popierius ant stalo ir atsisėdo prieš mane.
- Pasirašyk.- numetė tušinuką ant popierių.
- Kas čia?- pasiėmusi popierius paklausiau.
Jis nieko neatsakė, tad aš pati perskaičiau „Santuokos sutartis“.
VOUS LISEZ
Viena naktis - naujas gyvenimas
Roman d'amourMelisa visada norėjo vieno dalyko - šeimos. Tačiau jos neteko, o tapti vėl su kažkuo šeima, vėl kažką mylėti ji bijojo, todėl pasirinko kitą kelią, tą, kuris veda į kasnakt vis kito vyro glėbį... Skausmas, viltis, klaidos ir gailestis dėl jų, kančia...
