Viena naktis - naujas gyvenimas

39 SKYRIUS

Vestuvių puota buvo pasakiška. Nors dabar jau viskas man atrodo kaip pasaka. Tapau princese Melisa Andrea Fernández al Maktoumo. Princesė iš Meksikos. Našlaitė, kuri surado namus.

Susipažinau su daugybe įžymių žmonių čia, savo naujoje šalyje. Daugumos iš jų nė nepažinojau, o jie yra girdėja apie mane ir apie mano labdaros fondą. Taip pat susipažinau su dviem Serkano pusseserėm, bet praėjus penkiolikai minučių nuo
susipažinimo pamiršau jų vardus, nes reikėjo įsiminti kitus vardus, o po jų dar kitus.

◇◇◇

Vestuvės jau buvo pasakiškos, o vestuvinė naktis – ji buvo stebuklinga. Kai du žmonės yra atsidavę vienas kitam. Kai jiems negana to, ką dar turi. Jie nori daugiau ir daugiau. Bet tai ką turim mes, tai – neaprėpiama. Tai tiesiog daug. Jau nekalbant apie tai, kad jis man buvo pirmas. Pirmas, kuriam atiduodu visą save, visas savo jėgas ir visą savo meilę.

◇◇◇

Pabudau nuo bučinio į lūpas. Ir atmerkusi akis pamačiau savo princą. Jo akys buvo įsispoksojusios į mane.

- Tu labai graži kai miegi.- nusišypsojo ir dar kartą mane pabučiavo.
- Kada pabudai?
- Seniai. Nenorėjau nei akimirkai nuleisti nuo tavęs akių. Ir žinai, tu pati gražiausia, pati geriausia. Ir tu esi mano.- Užgulęs mane šnabždėjo į mano ausį.

Aš nustūmiau Serkaną ir užguliau jį. Tuomet karštai įsisiurbiau į lūpas, o jis savorankomis glamonėjo mano nugarą ir klubus. Tuomet lūpomis nuslinkau, jo kaklu iki ausies ir sušnabždėjau:
- Ačiū, kad mane išgelbėjai.
- Ilgai tavęs ieškojau.
- Gerai, kad ieškojai.
- Labai gerai.

◇◇◇

- Visai nenoriu keltis iš lovos.- Kalbėjau padėjusi galvą jam ant krūtinės.
- Neturim kitos išeities.
- Galim likti lovoje, čia daug šilčiau ir patogiau.
- Negalim. Tau reikia apsirengti tą pūsta suknelę.- parodė pirštu į kabančia suknelę.

Tai buvo ilga ir pūsta suknia. Raudona suknelė papuošta aukso spalvos nėriniais. Suknelė be rankovių ir turi širdies formos iškirptę. Šalia suknios, ant stalelio gulėjo ilgos raudonos pirštinės ir dėžutė su auksiniais papuošalais, kuriuose yra inkrustuoti raudini briliantai.

- Tu žinai kiek jėgų reikės, kad tą daiktą apsivilkčiau!- parodžiau pirštu į suknelę ir suraukiau antakius, kad įtikinamai atrodyčiau.

Serkanas nusijuokė ir pasakė, kad tiki manimi ir, kad aš įveiksiu šitą suknelę.

◇◇◇

Ant suknelės dar reikėjo vilkėti didelį ir ilgą raudoną apsiaustą, lygiai tokį patį vilkėjo ir Serkanas. Taip pat didelę karūną. Bet gera žinia ta, kad jį reikėjo vilkėti tik valandą, o tada jau buvo galima nusiimti.
Po valandos sunkio apsiausto nešiojimo ir paskelbimo mano vyro ir manęs karaliumi ir karaliene jaučiausi gan gerai.