Viena naktis - naujas gyvenimas

21 SKYRIUS

- Aš tau suleidau vaistų nuo skausmo, tai greitai turi nebejausti skausmo. Tu pavalgiai ir atsigėrei. Tad dabar papasakok kaip jautiesi, kad žinočiau ką man daryti.
- Ką tau papasakoti?- paklausė manęs Čija.
- Pradėk nuo to, kiek laiko laukiesi?
- Jau beveik devynis mėnesius. Bet paskutines savaites negaliu net atsikelti. Labai skauda.
- Mhn.- pasakiau ir paliečiau jos didelį pilvą. Kažkada žiūrėjau filmą, kuriame moteris pagimdė mergaitę. Tad tiek tos ir patirties.

◇◇◇

Kol Melisa rūpinosi Čija. Felicija su Feliksu suleidinėjo vakcinas kitiems genties nariams. Haris su Martinu dalino tiką ant laužo išvirtą troškinį. Nors jis buvo iš skardinių, bet buvo tikrai skanus.
Šioje gentyje gyveno apie penkiasdešimt gyventojų, neskaičiuojant vaikų. Su vaikais
būtų kokių aštuoniasdešimt. Bet visi vaikai nebuvo tokie kaip visi. Jie nesijuokė. Nei vienas žmogus čia nesijuokė. Net nenusišypsojo.

Melisa išėjo iš namelio ir pasuko Felicijos link.
- Kaip sekėsi?- paklausė ši.
- Nežinau. Gal gerai. Suleidau jai nuskausminamųjų. Dabar miega.
- Kiek laiko ji laukiasi?
- Beveik devynis mėnesius. Čia jos antras gimdymas.
- O kur jos pirmagimis?
- Mirė.
- Kaip? Kada?
- Nežinau. Nepasakojo. Ji manim nepasitiki ir turi tam teisę. Aš jos vietoje daryčiau tą patį.- pasižiūrėjau į žmones, kurie išsirikiavę laukė savo eilės.- Gal reikia pagalbos?
- Būtų puiku.- pažiūrėjo Feliksas į mane ir pasakė.- pirštinės ten, o vakcinos čia.- parodė pirštu jis.
- Gerai tuomet aš einu tolėliau.- pasiėmiau vieną iš ten stovėjusių kėdžių ir nusinešiau tolėliau nuo Felikso ir Felicijos. Pasistačiau kėdė netoli nedidelio staliuko, kuris buvo visiškai tuščias. Tuomet atsinešiau vakcinas ir apsimovusi pirštines pradėjau kviesti po vieną žmogų iš eilės.
Po poros valandų nuėjau pas Čiją. Radau ją jau pabudusią.
- Čija, kaip jautiesi?
- Neblogai,- pasakė ši.- Ačiū, kad man padedi.
- Nėra už ką.- man pasakius šiuos žodžius ji pasimuistė ir susiraukė.- Kas atsitiko?
- Man nubėgo vandenys.- susirūpinusi pralemeno ji.

Nubėgo vandenys. Nubėgo... Viskas, ji gimdo! O ką dabar daryti man? Pora kartų giliai įkvėpiau ir iškvėpiau, tuomet pasakiau, kad ir ji taip darytų kartu su manimi.
Mačiau per filmus, kad kvėpavimas padeda gimdyvėms.

- Dabar aš pasikviesiu Feliciją ir ji man padės. Gerai?-  bekvepėdama pasakiau Čijai.
- Ne! Nenoriu! Aš ja nepasitikiu!- rėkė ši.
- Nusiramink. Nepamiršk kvėpavimo. Gal pakviesti Jugą?
- Ne! Nekviesk nieko! AAA!- užriko ji. Suspaudė mano ranką dar stipriau ir pažiūrėjo į mane skausmo pilnomis akimis.- Padėk man! Aš negaliu prarasti ir šio vaikelio.
- Čija nusiramink. Kvėpuok, aš tau padėsiu.- Aiškinau jai.- Dabar aš trumpam išeisiu, bet tuoj pat grįšiu, gerai?- Ji dar kartą stipriai suspaudė mano ranką ir tada paleido.
Išbėgau iš trobelės ir pradėjau garsiai kviesti kelias moteris, su kuriomis jau ankščiau susipažinau. Aš joms leidau vakcinas ir tada mes susipažinom. Paprašiau, kad jos nuneštų į trobelę kelis bliūtus vandens ir daug marškų. Jos greitai ėmėsi darbo. Tuomet pribėgau prie Jugos ir pasakiau, kad jo žmona gimdo, ir kad padarysiu viską, kas mano jėgoms.
Tada grįžau į namelį.