Viena naktis - naujas gyvenimas

23 SKYRIUS

Sėdėjau ant žolės ir žiūrėjau į neaprėpiamą akims tuštumą. Už namelių nebuvo nieko tik plika dykuma. Keli krūmai, keli lopinėliai žolės. Tai buvo viskas, kas čia buvo. Ai tiesa, dar buvo daugybe smėlio.

- Apie ką galvoji?- paklausė manęs Čija. Net nepastebėjau, kada ji čia atėjo.
- Kur Somas?
- Miega. Jį prižiūrį Sachara.
Sachara – buvo labai maloni moteris. Ji viena iš tų, kurios atnešė vandenį į Čijos kambarį, kai paprašiau.
- Kodėl tu čia?- paklausė manęs Čija.
- Nesupratau?- atsisukau į ją.
- Kodėl čia sėdi?
- Nežinau. Gal... gal norėjau pabūti viena.
- Apie ką galvoji?
- Apie viską. Gyvenimą, jo grožį... Čia gera vieta apie tai pagalvoti.
- Čia mano mėgstamiausia vieta.- prisipažino Čija.
- Mhn. Čia ramu.
- Kai netekau dukters galvojau, kad mirsiu iš skausmo. Galvojau, kad neturiu dėl ko gyventi, dėl ko kovoti.- jos skruostu kaip ir manuoju nutekėjo ašara.- Nemačiau nei šviesos, nei grožio. Visur, kur be žiūrėjau mačiau skausmą, neviltį ir pyktį. Pyktį ant gamtos, saulės, mėnulio. Visų... Mano pasaulis buvo sustojąs iki tol kol vėl pastojau. Nors labai bijojau, kad mano vaikelis numirs. Aš tikėjau ir meldžiausi. Prašiau, kad man padėtų ir padėjo. Jie atsiuntė tave.- Čija apkabino mane.- Tu mano didvyrė. Nežinau ar tu žinai, ką reiškia prarasti, bet tikiu, kad to tu niekada nepatirsi.- Pabučiavo mane į žandą ir išėjo.

Tu mano didvyrė. Šie žodžiai skambėjo mano galvoja visas likusias dienas.

◇◇◇

Atėjo diena kai turim visi atsisveikinti. Mums metas į kitą gentį. Pas kitus žmones. Bet šių žmonių aš niekada nepamiršiu. Jų džiaugsmo, ašarų.
Mes visi verkėme. Vaikai, moterys ir vyrai. Visi verkė ir mojavo mums išvažiuojant. O man buvo taip sunku. Niekada nepamiršiu nuoširdumo, meilės gyvenimui. Niekas nenorėtų gyventi tokio gyvenimo, o jie gyvena ir karts nuo karto būna laimingi.