Viena naktis - naujas gyvenimas

35 SKYRIUS

Atsikėlusi apsirengiau gėlėtą suknele, kuria radau spintoje. Ir nusileidau laiptais į apačią. Perėjus svetainę radau virtuvę. Joje jau buvo Serkanas ir gėrė rytinę kavą.

- Labas rytas,- įžengusi į virtuvę pasisveikinau.
- Sveika. Kaip miegojai?- nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų pasakė jis.-Graži suknelė.
- Dėkui, radau spintoje.

Įsipyliau kavos ir atsisėdau prie stalo priešais jį.

- Šiandien skrisim atgal į Dubajų?
- Ne.- spjaute išspjovė žodį. Jo akyse vėl atsirado pyktis.
- Kaip suprasti ne? Aš turiu grįžti!- pakėliau balsą. Šitas princas mane jau pradėjo erzinti.
- Neskrisim. Liksim čia. Čia tave galiu kontroliuoti, o kitur negalėsiu, tad neturiu kitos išeities. O jei tikiesi, kad tave paleisiu tai klysti.
- Nepaleisi!? Tu manęs neturi, kad galėtum paleisti!- toliau rėkiau.

Jis nieko nebesakė tik stebėjo mane. Aš atsistojau, išpyliau kavą į kriauklė ir išėjau iš virtuvės. Girdėjau už savęs Serkano žingsnius. Priėjau prie durų ir jau buvau pasirengusi įeiti, bet jis mane sugriebė už riešo ir nusitempė į svetainės vidurį.
- Nesistenk. Neišeisi. O jei tau ir pavyks išeiti iš namo, tai neišeisi iš šios teritorijos. Ją saugo dešimtys apsauginių, o penkiolikos kilometru spinduliu nieko nėra.
- Aš čia neliksiu! Supratai! Neliksiu!- toliau rėkiau.
- Tu neturi kito pasirinkimo.

Kaip jis gali! Mane per mano valią laikyti čia! Kas aš jam! Žaislas, kurį laiko, kur nori?

Neišlaikiusi nervų trenkiau jam antausį ir nubėgau į kambarį, kuriame miegojau ir užsirakinau.

◇◇◇

Melisa užsirakinusi sėdėjo savo kambaryje, o Serkanas svetainėje gėrė. Gėrė ir niekaip negalėjo su atleisti už tai, kad prievartą nelaisvėje laiko savo mylimąją. Jis ją ištikrųjų mylėjo. Ji jam buvo kaip gurkšnis vandens ištroškusiam. Kaip saulės šviesa urviniui.

Nuo tos akimirkos kai jis ją pamatė, jo širdyje ji užėmė didžiausią dalį. O tą rytą kai pabudo ir jos nerado jis vos neišėjo iš proto. Nors tai buvo tik naktis, tik viena naktis. Jam tai buvo pati geriausia. Jis, ją pamilo iš pirmo žvilgsnio.

◇◇◇

Ėjo dienos, o Melisa neišlindo iš kambario. Kas pora valandų į jos kambario duris pasibelsdavo Serkanas ir palikdavo prie durų padėklą su pietumis, vakariene,
pusryčiais, kartais tiesiog arbatos puodeliu.

Melisa nedaug valgė, kartais net nepaliesdavo maisto ir jis taip ir likdavo stovėti už durų. Ji pyko. Kiekvieną akimirką pyko vis labiau ir labiau.

◇◇◇

Praėjo savaitė ir Serkanas nežinojo kaip elgtis. Jis norėjo, kad Melisa išeitų iš kambario arba, kad bent jau jį įleistų į vidų. Nenorėjo jos pykdyti dar labiau, tad nieko nedarė. Bet jis, jos jau savaitę nematė. Ir ta savaitė jam buvo labai ilga ir sunki. Ir tapo dar sunkesnė, kai sužinojo jog jo tėvas mirė nuo širdies smūgio. Jam paskambino motina ir pranešė, kad jo jau nebėra. Tai buvo Serkanui stiprus smūgis, jis labai mylėjo savo tėvą. Nors niekada nenorėjo būti kaip jis, bet tai nepakeitė jo meilės jam. Zahiras visada mylėjo savo sūnų. Jis didžiavosi Serkanu. Jis buvo jo pirmagimis. Sosto įpėdinis ir paveldėtojas.

◇◇◇

Melisa suprato, kad kažkas negerai, kai vakarui atėjus niekas nepasibeldė į duris. Tad ji jas atrakino ir išėjo iš kambario. Name buvo tylu. Jis buvo tuščias. Melisa pasidarė šiltos arbatos ir išėjo į paplūdimį. Sėdėjo ilgai. Tuomet grįžo į savo kambarį ir užmigo.

◇◇◇

- Melisa. Pabusk.- mane žadino vaikinas.
- Hmm.
- Pabusk. Melisa.- Serkanas pradėjo mane krutinti. Tuomet mano akys
prasivėrė ir aš pamačiau tamsos apsuptą vaikino veidą.
- Kas atsitiko?- atsisėdusi lovoje paklausiau. Uždegiau šviesą. Apšviesdama vaikino ašarota veidą.- Kas atsitiko?- dar kartą paklausiau.
- Tėtis, vakar mirė. Jį ištiko širdies smūgis.- pasakojant vaikinui riedėjo ašaros.

Paėmiau jį už rankos ir patraukiau į save, kad jis atsisėstų ant mano lovos.

- Važiuosim į laidotuves? Tiksliau mane pasiimsi ar paliksi?
- Aš jau grįžau iš jų.- jis paėmė mane už rankos.- Galvojau, kad nenorėsi važiuoti. Be to niekuo nebūtum padėjusi. Moterims negalima dalyvauti laidotuvėse.

Pasislinkau arčiau jo ir apkabinau. Jis irgi mane apkabino. Taip sėdėjome keletą minučių.

- Užjaučiu. Labai užjaučiu.- pasakiau šluostydama ašaras jam nuo veido.

Jau norėjau atsitraukti nuo jo, bet Sernakas mane stipriai apkabino ir nepaleido.

- Galiu šiąnakt likti su tavim?- į mano plaukus sušnabždėjo jis.
- Serkanai...- jau norėjau prieštarauti, bet jis mane pertraukė.
- Prašau.
- Ne. Negali. Neprašyk.- pasakiau ir atsitraukusi nuo jo, atsistojau. Priėjau prie lango.
- Bet kodėl?- atsistojo ir jis.- Kodėl negali bent truputį nusileisti! Aš viską dėl tavęs padaryčiau! Viską! O tu?! Tu net...- šaukė jis.

Atsisukau į jį. Tuomet savo rankomis paėmiau jo rankas ir suspaudžiau. Tuomet tariau:
- Dėl manęs aukotis nereikia. Man nereikia nieko.
- Tau reikia! Tau reikia manęs!