Viena naktis - naujas gyvenimas

43 SKYRIUS

- Serkanai, prašau, nepaleisk mano rankos.- sušnabždėjau lipant iš lėktuvo.
- Niekada.

Išlipus iš lėktuvo mus pasitiko trys automobiliai ir burys apsaugininkų. Jie atidarę dureles laukė, kol mes įlipsime, bet aš suspaudžiau Serkano ranką ir tyliai paprašiau, kad pasivaikščiotume pakrante. Iš pradžių jis ginčijosi, kad tai nesaugu ir, kad aš galiupervargti, juk laukiuosi. Bet po kelių minučių nusileido ir apsaugininkams pranešė, kad einam pasivaikščioti.

Ėjome asfaltuotu keliuku palei įlankos krantą. Saulė po truputėlį leidosi. Vanduo nusidažė šviesiai gelsva spalva. Ir tas vaizdas man priminė, kaip prie jūros kranto prižiūrėjau mažąjį broliuką. Kaip statydavome smėlio pilis ir kanalus. Jo veidas tarsi
iššoko man prieš akis. Trumpi rudi plaukai, mažos akytės. Jo šypsena, kuri nušviesdavo kaip saulė, kiekvieną kartą jam nusišypsojus.

Eidama ir įsikibusi į savo vyrą galvojau, kad jei Alejandras dabar dar būtų gyvas, turėtų draugę. Ir tikrai žinau, kad jis būtų mano mažasis princas, kuris saugotų mane ir gintų.
Darytų tai ko, nepadariau – aš.
Aš žinau, kad jis būtų buvęs pats geriausias dailininkas. Žinau, kad jį mylėtų visi, nes jo širdis didelė. Ir žinau, kad jam neprilygtų joks kitas pasaulio vyras, brolis ir draugas.
Praėjome nedidelį, dviejų aukštų namelį. Ant jo buvo užrašas „Campeches escuela“1. Tai ta pati mokykla, kurioje mokiausi aš ir kurioje galėjo mokytis mano brolis.

◇◇◇

Sapno pradžia

Vėlyvą vakarą sėdėjome su tėvais savo namelyje ir žiūrėjome televizorių. Tėtis pasiėmęsvaldymo pultelį "šaudė" per kanalus ir skundėsi, kad visur rodo reklamas. O mama įsitaisiusi fotelyje nėrė geltoną šaliką, ateinančiai žiemai.

- Mama, kaip tu susipažinai su tėčiu,- garsiai paklausiau aš ir jie abu sužiūro įmane. Tėtis nusišypsojo mamai ir vėl nukreipė galvą į televizorių.
- Mes kartu mokėmės. O kodėl klausi?
- Nežinau. Šiaip pasmalsavau.- man ištarus šiuos žodžius mama priėjo prie sofos ir atsisėdo prie manęs.

Įsispoksojo didelėmis žaliomis akimis į mane lyg kažkolaukdama.

- Na pasakok!- džiugiu balsu sukrykštė mama. Tėtis vėl pašnairavo į mūsų pusę.
- Ką pasakoti?- sužiūrau į mamą, o ji dar labiau išsišiepė.
- Mano mažoji mergaitė turi bernelį!- uždainavo ji.

Aš pasijutau labai nejaukei ir nusukau žvilgsnį nuo mamos.

- Visai ne.- paprieštaravau.
- Turi turi! Matosi iš akyčių.
- Kas mano akims negerai?- pasitryniau jas.
- Jis tavo klasiokas.
- Ne, jis iš kitos klasės.
- Aaa! Prigavau! Vis dėl to yra!- mama susižvalgė su tėčiu ir abu nusijuokė.
- Jis už mane metais vyresnis. Bet labai gražus.
- Koks vardas?- įsiterpė į mūsų pokalbį ir tėtis.
- Davidas.
- Hmn, labai gražus vardas.- garsiai galvojo mama.
- O jis dar gražesnis,- paantrinau mamai.

Mama atsistojo nuo sofos ir nuėjusi prie sienos ištraukė vieną plytą. Dar niekada nebuvau mačiusi, tokios slėptuvės. Aš net nežinojau, kad ji ten yra. Iš sienos išsitraukė nedidelę,
apdulkėjusią dėžutė. Tada grįžo prie manęs ir atsisėdusi atidarė dėžutę.

- Kas čia?- pasmalsavau.
- Čia mano ir tavo tėčio nuotraukos ir laiškai, kuriuos rašydavom vienas kitam.
- O kodėl tu man jų neparodei?
- Mažute, aš laukiau kol ateis ta diena ir tau patiks koks nors bernužėlis. Tikėjausi, kad parodysiu tau susirandant būsimą vyrą, bet nusprendžiau dabar.
- Čia sudėta viskas, kas mane ir tavo mamą darė ir daro laimingais.- pasakė tėtis.
- Dabar ši dėžutė tavo, tiksliau bus tavo, kai ištekėsi į šią dėžutę pridėsi savo ir savo vyro gražių atsiminimų.

Sapno pabaiga.
-------------------------
1 Kampečės mokykla