Pragaras ir rojus

26

Į mano namus važiavome tyloje, nors turėjau daugybę klausimų jai. Bijojai, kad tas kūdikis mano, bet dar labiau bijojau, kad ne mano.
- Galėsiu miegoti tavo kambaryje? Kad nereikėtų labai varginti kojos,- paklausė ir patikslino mergina man sustojus prie namo.
- Gerai,- ramiai atsakiau nors norėjau užduoti daugybę klausimų.
Išlipęs iš mašinos nuėjau prie jos nes ji buvo jau išlipusi iš mašinos ir stovėjo ant sveikosios kojos. Priėjęs visai arti pakėliau ją ant rankų ir priglaudęs prie savęs nunešiau namų durų link. Trumpam nuleidau ją, kad galėčiau atrakinti duris, o vėliau vėl pakėliau ir nunešiau į savo miegamąjį. Palikęs Simoną sėdinčią ant savo lovos nuėjau užrakinti durų, o grįžęs sustojau tarpduryje ir stebėjau ją.
- Galėsi paskolinti keletą drabužių?- be jokių emocijų paklausė mergina.
- Žinoma, o rytoj galėsiu nuvežti pasiimti keletos drabužių į tavo namus,- nusimaudamas švarką atsakiau.
- Nenorėčiau, kad sužinotum kur gyvenu,- ramiai tarė brunetė.
- Kodėl?- toliau nusirenginėdamas paklausiau.
- Nes tada pradėtum per daug dažnai lankytis pas mane ypač kai sužinojai, kad laukiuosi,- viską apgalvojusi atsakė Simona į mano klausimą.
- O tas vaikas mano?- nesusivaldęs paklausiau.
- Tai ne tavo reikalas,- vėl visiškai ramiai atsakė į mano klausimą mergina.
- Kodėl? Aš noriu žinoti ar tai mano vaikas ar ne,- baigęs persirengti paklausiau.
- Matai, juk pats žinai kada mes paskutinį kartą mylėjomės,- bandydama meluoti tarė Simona.
- Taip žinau per helovyno vakarėlį,- atsiklaupęs priešais ją gan piktai atsakiau.
- Ne, mes paskutinį kartą mylėjomės kai dar buvom susituokę,- nusukusi žvilgsnį bandė prieštarauti man brunetė.
- Simona, aš žinau, kad apsimetinėjai Sofija,- rimtai žvelgdamas į ją tariau.
- Na gerai, bandžiau tave apgauti, bet tikrai ne tavo reikalas su kuo aš miegu ir nuo ko pastojau,- piktokai pripažino tiesą buvusi žmona.
- Mažute, jei tai mano vaikas pasakyk, net jei nenorėsi, kad būčiau su tavimi leisk man pasirūpinti, jog jums nieko netrūktų,- padėdamas savo šiltus delnus jai ant šlaunų paprašiau.
- Aš pavargau, leisk man atsiprausti ir eiti miegoti,- paimdama mano delnus, bei atitraukdama nuo savo šlaunų tarė mergina
- Gerai, pailsėk, bet rytoj turėsim pasikalbėti,- atsistodamas ir palikdamas ją savo kambaryje tariau.
Labiausiai erzino, kad ji nenori man nieko sakyti, bet negaliu jos spausti. Nenoriu, kad Simona vėl dėl mano kaltės prarastų vaiką. Bet aš vistiek sužinosiu tiesą, nors man ir atrodo, kad tai mano vaikas. Ir jei tai tiesa pasirūpinsiu jais abiem, net jei negalėsiu su jais visad būti. Su tokiomis mintimis įsitaisiau buvusioje jos lovoje ir ramus užmigau svajodamas apie sūnų ar dukrą.