Pragaras ir rojus

20

Paėmęs knygą grįžau į svetainę ir nustebau nepamatęs Simonos. Tačiau priėjus arčiau pamačiau ją atsigulusią ant sofos, o ant jos laipiojo mano pilkasis draugas.
- Nemanai, kad taip pripratinsi mono katiną prie savęs?- atsisėdęs į savo fotelį paklausiau.
- Na man patinka Mandarinas, o aš jam patinku, tad galbūt kartais jį aplankysiu,- perbraukdama per pilką kačiuko kailiuką atsakė mergina.
- Davei mano katinui vardą?- pakeldamas antakį paklausiau vis nenuleisdamas žvilgsnio nuo jų.
- O ar jis jau turėjo vardą?- taip pat kilstelėjusi antakį paklausė brunetė.
- Ne, bet dar būčiau jį davęs,- pavartydamas jos knygą, taip pažiūrėdamas ar nieko nepalikau, atsakiau.
- Ir kokį vardą būtum jam suteikęs? Rainis? Pūkis? O gal Pilkis?- pašaipiai šyptelėdama paklausė Simona.
- Nebūk tokia žiauri ir būčiau tikrai kažką geresnio sugalvojęs,- bandžiau paprieštarauti jai, bet buvau galvojęs apie jos išvardytus vardus.
Nusijuokusi brunetė paėmė ant rankų Mandariną ir apėjusi stalelį atsisėdo man ant kelių. Perbraukusi per katino pilką kailiuką, ji atsirėmė į mane ir sušnabždėjo:
- Matai, jei pamiršai mes buvom susituokę keturis metus ir tikrai žinau, kad būtum katiną pavadinęs vienu iš tų vardų.
- O gal nori dar kartą susituokti, kad galėtum pakeisti nuomonę?- apkabindamas per liemenį paklausiau.
- Kad vėl galėtum mane nėščią išvaryti?- nusijuokusi paklausė Simona.
- Šį kartą taip nepasielgčiau,- perbraukdamas pirštais per jos stuburą bandžiau pasižadėti.
- Na nenoriu rizikuoti,- paduodama kačiuką ir paimdama savo knygą tarė brunetė.
- Simona, nejaugi flirtuosi su manim, bet nesuteiksi man progos susigrąžinti tave?- jai atsistojus paklausiau.
- Aš su tavim neflirtuoju ir jei taip galvoji daugiau čia nesilankysiu,- prieš palikdama mane vieną svetainėje tarė mergina.
- Simona, man patinka, kad čia lankaisi ir patinką, kad davei mano katinui vardą,- nusekdamas jai iš paskos tariau, prieš tai dar padėdamas Mandariną ant sofos.
- Tau visa tai patinka tik dėl to kad nori su manim permiegoti,- audamasi batus tarė brunetė.
- Tu man esi reikalinga tikrai ne dėl to,- paprieštaravau jai.
- Gerai jei esu tau reikalinga ne dėl mylėjimosi, tai tada kodėl aš tau reikalinga?- apsiavusi batus ir piktai nužvelgusi mane paklausė buvusi mano žmona.
- Nes tu man patinki,- visiškai ramiai atsakiau.
- Būtent dėl to ir negalim būti kartu, nes aš tau tik patinku,- paėmusi savo knygą ir palikdama mano namu tarė mergina.
Norėjau ją vytis, bet nusprendžiau ją susigrąžinti kitaip, tad žvelgiau jai pavymui einant link mašinos. Simonai išvažiavus grįžau į vidų ir liūdnai nužvelgiau savo katiną, kuris snaudė ant sofos.