Pragaras ir rojus

27

Ryte pabudau anksti ir nusprendžiau nupirkti Simonai drabužių jei jau ji nenori, kad žinočiau kur jos butas yra. Nuvažiavęs į parduotuvę nupirkau patogių rūbų su kuriais jai būtų patogu ir šilta. Taip pat nupirkau apatinių, kitaip sakant pasirūpinau ja kiek tik įmanoma. Grįžęs namo nuėjau tiesiai į savo miegamąjį. Didelėje mano lovoje ramiai miegojo Simona. Tačiau vos man peržengus kambario slenkstį mergina pramerkė akis.
- Nupirkau tau drabužių, kad turėtum ką apsirengti kol būsi pas mane,- padėjęs maišelius su rūbais tariau.
- Ačiū,- pasiražydama padėkojo brunetė.
Jai ražantis ant lovos užšoko Mandarinas, kurį taip pat spėjau pasiimti. Simona nusišypsojo mano katinui ir priglaudusi savo delną jam prie nugaros švelniai perbraukė. Pilkas katinėlis sumiaukė ir priėjo dar arčiau mano buvusios žmonos. Stebėdamas juos prisėdau ant lovos krašto išlaikydamas atstumą, tam kad nepykdyčiau Simonos.
- Tai nepakeitei jo vardo?- žaisdama su mano katinu paklausė mergina.
- Nemačiau tikslo keisti originalų vardą,- gūžtelėjęs atsakiau.
- Matai, nenoriu su tavimi bandyti atkurti mūsų santykius,- lyg niekur nieko tarė mergina.
- Aš tave suprantu, bet jei tai mano vaikas leisk man jumis pasirūpinti,- paimdamas ant rankų savo katiną tariau.
- O kodėl manai, kad tai tavo vaikas?- žiūrėdama į katiną paklausė brunetė.
- Na netikiu, kad tu galėtum miegoti su daugybę vyrų, nes tu netokia. Jei būtum turėjusi vaikiną tada nebūtum su manim to dariusi,- atsidusęs atsakiau.
- Tu teisus, tai tavo vaikas ir nors džiaugiuosi galimybe tapti mama, bet tai tik dar labiau neleis man tavęs pamiršti,- braukdama ašaras atsakė Simona.
- Prašau neverk,- atsistojęs paprašiau jos ir stipriai apkabinęs priglaudžiau ją prie savęs.
- Matai, tu nesupranti, kaip man yra sunku. Visą laiką kol buvom susituokę nė karto nepasakei, kad mane myli. Dėl tavo kaltės netekau vaikelio, o dabar laukiuosi kito vaikelio ir bijau, kad tai gali pasikartoti,- atsitraukdama nuo manęs tarė brunetė.
- Daugiau taip niekad nepasielgsiu ir rūpinsiuosi jumis, kad ir kas benutiktų,- ryžtingai pasižadėjau, suprasdamas, kad dar daug turiu jai įrodyti.
- Spėju norėsi, kad čia atsikraustyčiau,- kilstelėjusi antakį tarė mergina.
- Turėsi čia gyventi kol mūsų vaikas taps pilnametis,- atsistojęs rimtai tariau.
- Matai, o jei aš susirasiu vyrą, arba tu moterį?- paglostydama Mandariną paklausė Simona.
- Nežinau, bet noriu, kad mūsų vaikas gyventų su savo abiem tėvais ir visiškai nesvarbu, kad jie nemiega kartu,- neprarasdamas rimtumo atsakiau.
- Gerai,- tyliai tarė buvusi žmona.
- O dabar einu ruošti pusryčių ir nedrįsk persistengti judėdama,- pagrūmojau pirštu prieš išeidamas iš savo kambario ir dar išgirdau jos prunkštelėjimą dėl mano žodžių.