Pragaras ir rojus

Epilogas

Po to siaubingo nutikimo praėjo jau treji metai. Mes su Simona pagaliau susituokėm iš tikro.
Per mūsų vestuves ji atrodė lyg princesė. Aišku šventė buvo maža ir trumpa, nes Markas pirmus savo gyvenimo metus buvo tikras košmaras. Ramus jis buvo tik ant mamos rankų, tad mūsų vestuvės vyko su sūnumi ant rankų.
Berniukas sparčiai augo nors ir buvo gimęs anksčiau nei turėjo. Tad Simonai vis darėsi sunkiau jį nulaikyti ant rankų, o tikras siaubas prasidėjo kai jis pradėjo vaikščioti. Vargšas Mandarinas vis bandė slėptis nuo Marko, bet sūnus kas kartą jį surasdavo. Katiną gelbėjo tik laiptai, vedantys į antrą aukštą.
- Markai, kur tu?- ieškodama sūnaus sušuko mano žmona.
- Mama,- lyg iš niekur atsiradęs tarė berniukas.
- Štai kur tu, mano mažas išdykęs berniuk,- čiupdama ant rankų sūnų tarė Simona.
- Mažute, leisk man juo pasirūpinti, tau reikia ilsėtis,- paimdamas rudaplaukį berniuką ant rankų tariau.
- Kiek aš tau galiu kartoti aš nėščia, bet nesu luoša,- pyktelėjusi tarė brunetė.
- Žinau, bet kol aš namuose, tol rūpinuosi jumis abiem,- pakštelėjęs nėščios žmonos skruostą tariau ir nuėjau perengti sūnų.
Simonos nėštumas dar buvo trumpas, bet aš stengiausi ja rūpintis kuo geriau. Tad šiandien tikrai galiu paruošti sūnų važiavimui į svečius pas Luką ir Polę. Jie pirmą kartą leis mums pamatyti savo dukrą. Mažylei dar tik porą mėnesių, bet panašu ji bus tikras angelas, nes pusbrolis vien iš balso, kai kalbėjome skambėjo daug geriau nei aš.
Tačiau aš buvau laimingas, nes turėjau tobulą žmoną, kuri man pagimdė sūnų ir suteikė tiek daug laimės, kiek nesitikėjau sulaukti šiame gyvenime.